Kaip danguje, taip ir ant žemės. Ambicijos ir nesutarimai apaugę ne tik Lietuvos futbolo viršūnėles, bet ir žemesnius bei rečiau matomus jos sluoksnius. Pavyzdžiui, visuomenėje mažiau populiariame salės futbole jau kuris laikas liepsnoja nesutarimai tarp futsal rinktinės trenerio ukrainiečio Jevgenijaus Ryvkino ir į rinktinę nebekviečiamo Jurijaus Jeremejevo.
ARTŪRAS ŽARNOVSKIS
Mažiau nei po keturių savaičių Lietuvoje prasidės didžiulis renginys – FIFA pasaulio salės futbolo čempionatas. J. Jeremejevas aikštėje įrodęs, kad yra vienas geriausių futsalo žaidėjų Lietuvoje, bet rinktinės žaidimą čempionate stebės tik kaip sirgalius. Kelią link svajonės jam užkirto aštrus konfliktas su treneriu J. Ryvkinu. Per draugiškas rungtynes nepaklausęs trenerio nurodymų, žaidėjas buvo „atkabintas“.
„Aprimus emocijoms atsiprašiau trenerio, tačiau man jis taip ir neatleido. Nenoriu maivytis, bet manau, kad į 16 žaidėjų rinktinės sudėtį turėčiau patekti. Situaciją bandė spręsti ir LFF, bet man buvo pranešta, jog J. Ryvkinas į jokius pokalbius nesileidžia ir jis mano situaciją palygino su Karimo Benzema. Manau, trenerio ambicijos užgožia Lietuvos rinktinės interesus“, – įsitikinęs J. Jeremejevas.
Šį sezoną J. Jeremejevas rungtyniaus naujai sukurtoje Vokietijos futsalo Bundesligoje, kur bus Hamburgo „HSV Panthers“ žaidžiančiuoju treneriu. Nuosekliu darbu ir disciplina pasižymintis vokiečiai savo futsalo lygos populiarumu tikisi pralenkti rankinio Bundesligą, kuri Europoje reitinguojama antroje vietoje. Didžiojo futbolo rinktinės treneris Valdas Ivanauskas visais laikais žavėjosi vokiška darbo etika, tad galbūt vokiečių futsalo idėjas derėtų perimti ir mūsų salės futbolo klerkams?
Apie vokiškus iššūkius, Lietuvosfutsalo „kliurkas“ bei slepiamas klaidas ir apie konfliktą su J. Ryvkinu J.Jeremejevas atvirai pasakojo interviu „Sveiks Valio“.
Po įspūdingo sezono Jonavos „Vikingų“ komandoje vėl išvykai įVokietiją. Kelintas tai sugrįžimas į šią šalį?
Aš dar vaikystėje daug laiko praleisdavau Hamburge. Jame gyvena mano giminės. Pabaigęs mokyklą čia gyvenau apie 6 metus, todėl grįžti į Vokietiją man yra natūralu.
Tačiau dažnai būni ir Lietuvoje, iš šono atrodo, kad esi nusprendęs kas antrą sezoną praleisti Lietuvoje.
Baigiau sporto vadybos studijas, esu sukaupęs nemažai patirties ir žinių salės futbole, todėl vis norisi jomis dalintis Lietuvoje ir prisidėti prie lietuviško futsalo augimo. Todėl vis pasineriu į naujus futsalo projektus gimtinėje.
O kaip tavo gyvenime atsirado futsalas ir kuomet atitolai nuo didžiojo futbolo?
Jau paauglystėje dažnai lankydamasis Vokietijoje mačiau vietinius savo amžiaus žaidėjus ir anksti atėjo suvokimas, jog tiek aš, tiek visi kiti Lietuvoje esame beviltiškai atsilikę. Supratau, kad svajonės tapti garsiu futbolo žaidėju yra nerealios.
Vaikystėje šaltuoju periodu žaisdavome salėje, vėliau žaidžiau gan aukšto lygio futsalo pirmenybėse Klaipėdoje, į kurią futsalas atkeliavo anksčiau nei į kitus Lietuvos miestus. Mane futsalas stipriai užkabino, tad žaidžiu jį iki šiol.
Ko tikiesi naujame „Bundesliga“ sezone su Hamburgo „HSV – Panthers“ komanda?
Vokietijos futsalo bendruomenė seniai svajojo, kad atsiras futsal „Bundesliga“. Tai bus pirmasis lygos sezonas, tad visi jo laukia su nekantrumu. Žadamos TV transliacijos, sugrįš žiūrovai ir manau, jog populiarumas taps didesnis.
Su komanda esame tapę Vokietijos čempionais, tačiau iki šiol čempionatas vykdavo regioniniu principu, o šalies čempionas paaiškėdavo rungtyniaujant prieš kitus savo regionų nugalėtojus. Nuošiol tai bus viena lyga su 10 komandų.
Futsalo tinklalapis „Futsal Feed“ atkreipia dėmesį, jog Vokietijos „Futsal Bundesliga“ dėl savo progreso, kuris prasidėjo 2015 metais, gali tapti viena stipriausių lygų Europoje. Jau daugelį metų esi arti Vokietijos futsalo, kaip jis vystosi šioje šalyje?
Lėtai, bet nuosekliai ir užtikrintai. Tai pasakytina beveik apie visas sritis Vokietijoje. Nėra siekiama greitų ir didelių tikslų, tačiau federacija viešina ilgalaikius planus ir kasmet daromi žingsniai, kad futsalas ne tik vystytųsi, bet ir stovėtų ant tvirtų pamatų.
Vokietijoje labai išvystyta klubinė kultūra, žmonės aktyviai palaiko savo miestų komandas ir noriai lankosi vietinių komandų rungtynėse. Tai pasakytina apie visas sporto šakas. Vokietijos futbolo federacija nori, jog futsalas konkuruotų ir aplenktų rankinį, kadangi buvo pastebėta, jog rankinio žiūrovai yra potencialūs futsalo žiūrovai. Su ta tiksline grupe ir dirbama.
Kaip Vokietijoje dirbama su vaikais? Ar yra atskirų futsal akademijų?
Didžiojo futbolo klubų akademijų auklėtiniai ankstyvame amžiuje dalyvauja futsalo turnyruose. Futsalo specialistai bendradarbiauja su didžiojo futbolo akademijomis. Būna organizuojamos savaitinės stovyklos, kuriose vaikai susipažįsta su futsalu. Taip pat akademijos integruoja futsalą į savo treniruočių programas ir vieną treniruotę per savaitę skiria salės futbolui. Dar bendradarbiaujama su mokyklomis ir kūno kultūros mokytojais.
Akademijos, kuriose vaikai treniruotųsi išimtinai salės futbolą, Vokietijoje nėra paplitusios.
Kokia bus tavo rolė Hamburgo „HSV – Panthers“ komandoje?
Ir vėl būsiu žaidžiantysis treneris. Šias funkcijas dalinuosi su kitu komandos draugu, vienu iš Vokietijos futsal rinktinės lyerių. Jis taip pat ir žaidžia, ir vadovauja komandai. Klube neturime atskiro gero trenerio, tad šią situaciją sprendžiame tokiu būdu. Kol kas sėkmingai. Man ši rolė nėra svetima, ją klube užėmiau ir anksčiau , tą patį dariau ir Jonavos „Vikinguose“.
Praėjusį sezoną su Jonavos „Vikingais“ pasiekėte finalą, kuriame vos neišvertėte iš sosto Kauno „Žalgirio“ komandos. Per sezoną pelnei 25 įvarčius ir buvai vienas geriausių lygos žaidėjų. Visgi beveik rankose turėtas titulas dramatiškai išsprūdo. Kaip vertini praėjusį sezoną?
Mes sužaidėme nuostabų sezoną. Nepaisant to, jog sezono eigoje visi organizciniai sprendimai buvo labai palankūs Kauno „Žalgiriui“, mes vis tiek sugebėjome mesti rimtą iššūkį. Kalbu apie visokius rungtynių nukėlimus, tvarkaraščio korekcijas ir galiausiai teisėjų paskyrimus bei teisėjavimą finale. Viskas buvo palankiau Kauno „Žalgiriui“.
Noriu iškart pasakyti, jog nekvestionuoju finale man skirtos raudos kortelės. Parodė tai parodė. Buvo galima mane išvaryti, buvo galima palikti, tad teisėjo sprendimo neginčiju. Tačiau įvyko, mano nuomone, skandalingas epizodas, kuomet po dviejų abipusių raudonų kortelių žaidėme nepilnomis sudėtimis.
Turėjome dvi minutes žaisti 3 prieš 3 (neįskaitant vartininko, aut. pastaba). Mums įmušus ketvirtą įvartį, teisėjai leido Kauno „Žalgiriui“ grąžinti žaidėją ir žaisti pilna sudėtimi, o mums neleido, kadangi nebuvo praėjusios tos dvi minutės. Kauno „Žalgiris“ turėdamas kiekybinę persvarą pelnė pirmąjį savoįvartį ir jiems tai buvo impulsas grįžti į rungtynes.
Visą minutę nepagrįstai žaidėme mažumoje ir dėl to prasileidome įvartį. Turėjome ir toliau žaisti 3 prieš 3. Tai yra grubus taisyklių pažeidimas ir dėl to iki šiol apmaudu bei pikta. Ypač, kad viešai ta klaida nebuvo pripažinta ir už ją atsiprašyta.
Nors šiemet buvai vienas iš kandidatų tapti geriausiu futsal žaidėju bei su 25 įvarčiais Lietuvos čempionate pasidalinai rezultatyviausio žaidėjo prizą, tačiau Lietuvos futsalo rinktinėje tavęs nėra. Kodėl?
Atsakymo nežinau. Manu, kad trenerio J. Ryvkino ambicijos užgožia Lietuvos rinktinės interesus.
Viskas prasidėjo 2019 metais, kuomet žaidėme su Kirgizija. Pralaiminėjome 2-4, treneris liepė gintis ir saugoti rezultatą, nors jis buvo nepalankus. Aš nepaklausiau, tose rungtynėse man gerai sekėsi žaisti ir bandžiau presinguoti varžovus bei kažkaip išplėšti pergalę. Po tų rungtynių buvau pašalintas iš rinktinės kaip nepaklusęs trenerio nurodymams.
Aprimus emocijoms pripažinau, kad nors man ir atrodo, jog toje situacijoje buvau teisus, tačiau suprantama, jog išsiskyrus nuomonėms lemiamas žodis priklauso treneriui. Už šią situaciją atsiprašiau trenerio, tačiau manau, jog jis man taip ir neatleido.
Kodėl taip manai?
Nes iš savo pusės padariau viską, kad žaisčiau už rinktinę, bet to nepakako. Nusileidau, pripažinau savo klaidas, keletą kartų atsiprašinėjau trenerio. J. Ryvkinas lyg ir priėmė atsiprašymą bei pažadėjo iškviesti mane į rinktinės stovyklą. Iškvietė, tačiau jaučiau, jog jis ir toliau laiko pyktį. Žaidžiant draugiškas rungtynes rinktinės stovykloje Ispanijoje, pirmas dvejas rungtynes buvau auklėjamas paliekant mane ant suolo. Trečiose rungtynėse žaidžiau daug ir sėkmingai. Ir viskas - nuo to laiko kvietimo į rinktinę nebegavau.
Ar bandei aiškintis sprendimo priežastis?
Taip. Ne kartą skambinau J. Ryvkinui. Man buvo sakoma, jog esu stebimas ir yra sekamas mano žaidimas Vokietijoje. 2019– 2020 metų sezone tapau Vokietijos čempionu. Iškart po klubinio sezonopabaigos dar kartą skambinau J. Ryvkinui.
Pokalbis gavosi keistas. Gavau priekaištų, jog nepasidalinau su juo rungtynių vaizdo įrašais, o galiausiai jis pareiškė, jog visgi rungtynes matė, bet esu per silpnas žaidėjas, jog gaučiau pakvietimą į artimiausią rinktinės stovyklą.
Tada ir supratai, jog Lietuvos futsalo rinktinės durys tau užvertos?
Na vilčių dar nelaidojau. Prieš praėjusį sezoną nusprendžiau grįžti į Lietuvą, nes supratau, jog čia būsiu labiau matomas ir galėsiu savo žaidimu įrodyti jog esu vertas rinktinės.
Prisijungiau prie Jonavos „Vikingų“ kaip žaidžiantis treneris, sulipdėme gerą komandą, pasiekėme finalą, kuriame pirmose rungtynėse pirmavome 2:0, o antrose rungtynėse mūsų persvara buvo 4:0 kol galiausiai pralaimėjome tik po pratęsimo. Individualiai sezoną taip pat vertinu kaip sėkmingą. Todėl ir teigiu, jog jaučiuosi padaręs viską, kas nuo manęs priklauso, tačiau deja, trenerio manymu, to buvo per mažai.
Teko girdėti, jog tavęs į rinktinę neima dėl charakterio.
Na treneris kažkaip turi pagrįstisavo sprendimą. Nenoriu maivytis, bet manau, jog sportiniu principu tarp 16 žaidėjų turėčiau patekti ir tai paneigti būtų sunku. Vadinasi priežastys kitos. Esu girdėjęs ir aš, kad neva skleidžiu blogą aurą ir kad keliu maištą komandoje.
Tą tau pasakė J. Ryvkinas?
Atvirai jis to tikrai nepasakė, nebent užuominomis. Bet man skambino iš LFF, tiksliau iš salės futbolo asociacijos. Jie ketino tarpininkauti ir kažkaip išspręsti šią situaciją. Tačiau vėliau man buvo pranešta, jog J. Ryvkinas į jokius pokalbius nesileidžia ir jis mano situaciją palygino su Benzema.
Absurdas. Visų pirma nepadariau tokių dalykų, kuriais įtariamas Benzema, visų antra - futsal žaidėjų Lietuvoje yra per mažai, kad taip mėtytis, o galiausiai ir pats Ryvkinas nėra pasaulio čempionas. Problema, jog federacijoje trūksta kompetencijos vertinti Ryvkino darbą, todėl jis jaučiasi visagalis.
Turbūt apmaudu praleisti tokį retą šansą dalyvauti pasaulio čempionate.
Labai apmaudu. Visada norėjau žaisti už Lietuvą, o ką jau kalbėti apie žaidimą už Lietuvą pasaulio čempionate. Tai būtų svajonės išsipildymas. Labiausiai apmaudu, jog kirba neteisybės jausmas. Tai ne trauma, ne sportiniai dalykai, o kažkokia akla ambicija ir neteisybė.
Neteko girdėti, jog LFF būtų iškėlusi tikslą rinktinei pasaulio futsal čempionate, tačiau esu girdėjęs, jog rungtynėse su Kirgizija J. Ryvkinas komandai pasakė, jog tikslas yra pasiekti ketvirtfinalį. Ar tai tiesa?
Taip. Jis iškėlė tokį tikslą, tuometu rūbinėje buvo tiek federacijos, tiek futsal asociacijos atstovai, todėl, matyt, pagal šio tikslo pasiekimą ir bus vertinamas jo darbas.
O kaip tu vertini rinktinės pasiruošimą čempionatui?
Sąlygos, kurios buvo suteiktos rinktinei, buvo geros. Daug kontrolinių rungtynių, stovyklos, finansiniai paskatinimai žaidėjams. Su tokiomis sąlygomis buvo galima pasiekti daugiau. Turėjo būti pasiekta gerokai daugiau.
Ryvkinas šiai rinktinei vadovauja daugiau nei 3 su puse metų. Per tą laiką nei karto nebuvo laimėta Baltijos taurė, nors nei latviai, nei estai net nesvajoja apie tokias rinktinės sąlygas. Europos čempionato atrankoje nepavyko įveikti Juodkalnijos, tad nepatekome į kitus atrankos etapus. Draugiškose rungtynėse rezultatai taip pat nedžiugina. Su šia rinktine galima pasiekti daugiau.
Visgi pati federacija savo išplatintuose pranešimuose teigia, jog „sprendimas skirti treneriu J. Ryvkiną aiškiai pasiteisino“ o ir pats Ryvkinas sako, jog progresas yra akivaizdus.
Problema, jog futsalas Lietuvoje nėra populiarus, apie jį mažai kalbama, o federacijoje nėra žmonių, kurie objektyviai galėtų vertinti trenerio darbą. Todėl jis gali gražiai pakalbėti, pūsti miglą į akis ir toliau gauti savo atlyginimą.
Aš sutinku, kad rinktinės progresas yra. Dar to betrūktų, kad su tiek treniruočių, tiek stovyklų ir tiek rungtynių jo nebūtų. Tačiau suteiktas finansavimas ir sąlygos neatitinka rezultatų. Progresas nepakankamas. Bent jau tarp Baltijos šalių norėtųsi būti stipriausiems
Ką prognozuoji rinktinei pasaulio čempionate?
Patekti į aštuntfinalį būtų geras rezultatas. Užimti paskutinę vietą grupėje būtų nesėkmė. Tikiuosi, kad rinktinei seksis. Pažįstu žaidėjus, labai už juos sirgsiu, linkėsiu jiems sėkmės ir džiaugčiausi jei jiems pavyktų.
Ar ketini atvykti į Lietuvą stebėti čempionato varžybų?
Tikiuosi, kad pavyks. Čia galima piktintis ir konfliktuoti, bet Lietuvos rinktinė yra aukščiau visko ir ją palaikysiu
O ką prognozuoji Lietuvos futsalui po čempionato?
Na liks keli parketai, liks prisiminimai, bet visos galimybės turbūt nebuvo išnaudotos. Buvo galima labiau pasistengti, kad atsirastų daugiau populiarumo, būtų įtrauktos savivaldybės, futbolo mokyklos, pritraukti rėmėjai, klubai ir visa kita, kad Lietuvoje futsalas imtų augti ir vystytis. Man atrodo, jog proga deja praleista.
Dabar net U-21 ir U-19 rinktinių nesugebėjome išsaugoti, nesugebėjome sukurti moterų futsal lygos. Daug ko trūksta.
