2002 metais Japonijoje ir Pietų Korėjoje vykęs pasaulio čempionatas visiems laikams įsimins dėl pasibaisėtino teisėjavimo. Olando Guuso Hiddinko treniruota Pietų Korėjos rinktinė nukeliavo iki pusfinalio ir užėmė 4 vietą, tačiau tai, kaip jie tai padarė, futbolo gerbėjams kėlė neviltį.
Kalbama, kad baisesnis teisėjavimas pasaulio čempionatuose buvo nebent 1934 metais Mussolinio valdytoje diktatoriškoje Italijoje.
2002 metais per Pietų Korėjos rungtynes teisėjai neįskaitydavo jų varžovų įvarčių, nepastebėdavo akivaizdžių korėjiečių pražangų ir kitaip šeimininkus traukė už ausų. Youtube kanale galima rasti daugybę medžiagos apie nešvarius teisėjų darbelius tame čempionate. Arbitrai galbūt sąmoningai darė tokias klaidas ir priimdavo sunkiai paaiškinamus sprendimus, kurie šiuolaikiniame futbole atrodytų neįmanomi. Ypač esant galimybei pasinaudoti VAR sistema.
Vienas iš „herojų“ buvo teisėjas iš Ekvadoro Byronas Moreno.
Tą čempionatą per Baltijos televiziją komentavęs kolega Tautvydas Vencevičius neapsikentęs B. Moreno sykį tiesiai šviesiai pavadino „teisėju iš kaimo“. Pasakyta skambiai, tačiau B. Moreno iš tiesų teisėjavo kaip tikras kaimietis, pirmą kartą patekęs į pasaulinę sporto šventę.
Aštuntfinalyje Pietų Korėjos ekipa stojo į kovą su Italija. Italai pirmavo iki 88 minutės, bet tuomet šeimininkai išlygino rezultatą. Per pratęsimą korėjietis Song Chung–Gugas baudos aikštelėje pargriovė F. Totti. 11 m baudinys? Ne – teisėjas italui už vaidybą parodė antrą geltoną kortelę ir išvarė iš aikštės. Šeimininkų gerokai apdaužyti ir aplamdyti italai, nors ir turėdami mažiau žaidėjų, ne kartą puolė, bet kai tik suregzdavo pavojingą ataką, teisėjas fiksuodavo nuošalę. Pratęsimo pabaigoje Ahn Jung–Hwanui pavyko įmušti auksinį įvartį, ir Pietų Korėja triumfavo 2:1.
Po rungtynių FIFA sulaukė net 400 tūkst. elektroninių laiškų iš pasipiktinusių Italijos rinktinės aistruolių. Kilo didelis skandalas. Netgi ponas Seppas Blatteris tuomet pripažino, kad linijos teisėjų darbas buvo „tragiškas“, tačiau pareiškė, kad Italijos pralaimėjimą lėmė ne tik „žmogiškos teisėjų klaidos“, bet ir „pačių žaidėjų klaidos gynyboje bei puolime“.
Beje, B. Moreno mėgo tvarkyti reikalus ir savo šalies čempionate. Po pasaulio čempionato už nesąžiningą darbą vietos lygoje Ekvadoro futbolo federacija buvo nušalinusį jį 20 rungtynių. Visgi aštuntfinalis tarp Pietų Korėjos ir Italijos tapo garsiausiomis neilgos B. Moreno karjeros teisėjautomis rungtynėmis.
2010 metais pasaulis vėl prisiminė „Teisėją iš kaimo“, kai jis buvo suimtas Niujorko Johno F. Kennedy oro uoste. Paaiškėjo, kad B. Moreno į JAV bandė įvežti ŠEŠIS KILOGRAMUS (!) heroino, kurį slėpė po drabužiais prisitvirtinęs ant kūno. Šio siuntinuko vertė – 700 tūkst. dolerių.
Sužinojęs šią naujieną, legendinis italų vartininkas Gianluigi Buffonas ironizavo: „Šeši kilogramai narkotikų? Manau, kad B. Moreno juos turėjo jau 2002 metais. Tik ne ant kūno, o savo organizme.“
Nors B. Moreno grėsė šešeri metai už grotų (po metus už kiekvieną kilogramą), teismas bausmę sušvelnino iki pustrečių metų. Atlikęs bausmę, „Teisėjas iš kaimo“ grįžo į Ekvadorą ir daugiau žinių apie jo karjeros vingius seniai nebėra.
O 2002 metų čempionato ketvirtfinalyje per korėjiečių rungtynes su Ispanija savo darbo ėmėsi jau kitas teisėjas egiptietis Ganalis Al–Ghandouras. Jis su asistentais neįskaitė dviejų švarių ispanų įvarčių. Iki baudinių serijos atsilaikę korėjiečiai joje triumfavo 5:3. Tuo šeimininkų stebuklai baigėsi – pusfinalyje jie pralaimėjo vokiečiams (0:1), o rungtynėse dėl trečiosios vietos – turkams (2:3).
Nepaisant to, Pietų Korėją buvo apėmusi masinė euforija. G. Hiddinkas imtas garbinti kaip dievas. Jam buvo suteikta Pietų Korėjos pilietybė ir skirta 1 mln. dolerių premija. Olandas taip pat gavo dovanų vilą Čedžu saloje ir privilegiją visą likusį gyvenimą nemokamai skraidyti dviejų Pietų Korėjos oro linijų laineriais. Tad galėjo paskraidinti ir B. Moreno.
