Kai pasaulio futbolo klubai pasirašė pirmus nesuvokiamo dydžio televizijos kontraktus, prasidėjo procesai, kurie mus nuvedė iki pastarųjų dienų šokiruojančių naujienų apie „Super lygą“.
Tuo metu klubai suprato, kad šūkis, jog „futbolas be fanų nieko vertas“ yra tiesiog archyvinis lozungas, nes buvo praktiškai įrodyta, jog futbolas be fanų gyvena dar geriau. Kam tie fanai, kai stadionus pildo nesibaigianti armija gloryhunterių tuštukų. Tikrieji ir neabejingi klubui fanai, kaip pamatėme pastarosiomis dienomis, triukšmauja ir tik trukdo vystyti verslo idėjas.
Komandų emblemos tapo komerciniams tikslams keičiamais „brand‘ais“, fanus pakeitė klientai ir turistai, o pinigus nešė televizijos žiūrovai. Klubai nebetapatino savęs su savo miestu ir jo bendruomene, kadangi daug svarbesni ir pelningesni tapo viso pasaulio televizijos žiūrovai.
„Chelsea“ pradėtas neįtikėtinas pinigų pumpavimas į futbolo rinką pasirodė užkrečiamas. „PSG“, „Manchester City“ klubai nuėjo tuo pačiu keliu, o senieji, labiau tradiciniai bei gilias istorijas turintys klubai greitai persiorientavo ir taikė tas pačias komercija paremtas taktikas.
Covidas didiesiems klubams tebuvo puikus įrodymas, kad galima gyventi ir be fanų, renkantis pinigus už TV transliacijas. Dėl to nei fanų, nei klubo žaidėjų ar legendų niekas ir neatsiklausė, ko jie norėtų. Ciniška, bet nelabai stebinanti praktika.
„Kai sporte tampa nesvarbu, ar laimi, ar pralaimi, tai jau nebe sportas“ – tokiais žodžiais super lygą ir jos uždarumą kritikavo Pep‘as Guardiola. Norėtųsi atsakyti: „Tu teisus, bet sportą pakeitė pramoga, o tikras rezultatas atsispindi finansinėse eilutėse jau beveik 20 metų“ Ar mes visi tik dabar atsitokėjome ir pamiršome, jog UEFA iki atkrintamųjų varžybų etapo prarado savo populiarumą, o atkrintamųjų etapas yra rezervuotas TOP-5 lygoms, kas ir yra „super lyga“?
Juk „Arsenal“ treneris Arsenas Vengeras dar 2012 metais atsakydamas į fanų priekaištus dėl trofėjų stygiaus pareiškė, kad patekimas į Čempionų lygą yra tarytum trofėjus. Ciniška, bet patekimas į UEFA čempionų lygą generuoja transliacijų pajamas, tad toks sportinis sezonas laikomas sėkmingu.
Viso pasaulio ekonomistai kaip vieną didžiausių grėsmių įvardija didėjančia pajamų atskirtį. Nors bendras pragyvenimo lygis ir kyla, tačiau dar niekada skirtumas tarp turtingųjų ir likusiųjų nebuvo toks, kokį regime šiandien.
Futbolas nėra išimtis. Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje fiksuojama neregėta nuobodybė, kai čempionais tampa klubai, kurių žaidėjai dar nebuvo pradėję lankyti futbolo, kuomet pirmąsias vietas užėmė kiti klubai nei „Juventus“ ar „Bayern“.
Kelios išimtys, kurias Jus iškart turite omenyje, nekeičia bendros tendencijos.
Todėl „super lygos“ idėja, sklandžiusi kone dešimtmetį, ankščiau ar vėliau turėjo materializuotis. Jei ne dabar, tai vėliau. Galbūt prie to privedė ir UEFA gobšumas. Besaikis Čempionų lygos komandų didinimas dėl papildomų transliacijų irgi buvo paremtas komercija. Juk kadaise Čempionų lygoje iš tiesų žaidė tik čempionai, o ne didvyriškai ketvirtąją vietą iškovoję klubai.
Prie šių tendencijų prisideda ir bendrieji visuomenės pokyčiai. Viską norisi vartoti, viską norisi vartoti vienu metu. Juk „super lyga“ iš esmės yra Marvel analogas, kur visi superhorjai perkeliami į vieną erdvę. Keista, kad Vatikanas dar nesugalvojo Šv. Kalėdas švęsti kas savaitę.
Šiuo metu futbolo sirgaliai švenčia pergalę prieš „Super lygą“, tačiau tai nebus paskutinis mūšis ir reikia tikėtis, jog dabartinė pergalė nėra pyro pergalė.
Juk kitą kartą „super lygos“ pristatymui gali būti pasirengta geriau: su specialiais kamuoliais, reklaminiais filmukais, išskirtiniu himnu, papirktų žvaigždžių, kurie liaupsintų idėją ir taip apžavėtų bent dalį sirgalių.
Šį kartą viešoji erdvė sumalė į miltus „super lygą“, tačiau kitą kartą gali būti ir kitaip, nes verslas futbole niekur nedingo. 180 mln. svarų sterlingų pakilusi „Mancheser United“ akcijų vertė po paskelbimo apie „super lyga“ yra puikus įrodymas, kad pagunda spjauti į nusistovėjusias tradicijas dar sugrįš.
