2017 metais dabartinis LFF prezidentas Tomas Danilevičius tuomet dar nebuvo futbolo valdininkas, bet ėmėsi naujo projekto – ieškoti talentingų emigrantų vaikų užsienyje.
Pirmuosiuose interviu šia tema Danilevičius vylėsi, jog tai padės pakelti Lietuvos futbolo lygį ir bus sukurta sistema, kuri ne tik leis atrasti futbolo deimantus, bet ir vienyti po pasaulį išsibarsčiusius lietuvių vaikus, išlaikyti jų ryšį su tėvyne, o kartu ir duos impulsą Lietuvos futbolui.
ARTŪRAS ŽARNOVSKIS
„Rinktinių lygmeniu skautavimas nėra populiarus dalykas ir gali būti, kad tai, ką mes ruošiamės daryti, neturi analogų pasaulyje“, - tuomet sakė T.Danilevičius.
Nesiimsime vertinti šio projekto sėkmės, tačiau vilsimės, jog greitai atsiras naujasis Lukas Spalvis – bene geriausiai žinomas pavyzdys, kaip svetur pirmuosius futbolininko žingsnius žengęs vaikas vėliau gali tapti geriausiu Lietuvos futbolininku.
Futbolą žaidžiantys vaikai Londone
Nors ir trūksta patikimos statistikos, tačiau galima drąsiai teigti, jog lietuvių skaičius Jungtinėje Karalystėje viršija 200.000. Pirmoji Londono lietuvių emigrantų banga jau visiškai įsiliejo į gyvenimą Anglijoje, sukūrė šeimas, susilaukė vaikų ir neužilgo kalbėsime apie anūkus – trečiąją emigrantų kartą svetur.
Tarp tų tūkstančių Londono emigrantų yra ir šaknis ten įleidęs lietuvis Erlandas Sacevičius, kurio abu sūnūs Anglijoje ėmė lankyti futbolo treniruotes. Susisiekėm su juo ir pasikalbėjome apie tai, kaip futbolo šalyje savo svajonių siekia mažieji lietuviai bei kaip angliška futbolininkų rengimo sistema atrodo iš vidaus.
Nuo kada gyvenate Londone?
1999 metais išvykau į Londoną ir iki šiol čia gyvenu. Anglijoje susipažinau su būsima žmona. Sukūrėm šeimą, susilaukėm dviejų sūnų.
Kaip futbolas atsirado Jūsų gyvenime?
Futbolu domėjausi kaip ir visi. Sirgau už Vilniaus „Žalgirį“ bei Lietuvos rinktinę. Stebėdavau pasaulio ir Europos futbolo čempionatus. Dabar anuometinis domėjimasis atrodo gal kiek paviršutiniškas.
Anglijoje vyresnysis sūnus Kristupas jautė trauką futbolo kamuoliui ir ėmė treniruotis bei žaisti „Sunday league“ (liet. Sekmadienio lyga) klube.
Mėgėjiškų klubų kultūra čia labai įsišaknijusi. Sekmadienio lygos klubai nėra vien suaugusiųjų laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir bendruomenių traukos centras. Kartu tai ir vaikų užimtumo bei fizinio aktyvumo vieta. Taip Kristupas bent tris kartus per savaitę gyveno futbolo ritmu iki 16 metų.
Ar antrasis sūnus eina vyresniojo brolio pėdomis?
Kasparo kelias kitoks. Jis gimė 2007 metais ir tarp brolių yra šešių su puse metų skirtumas. Mažesnysis praktiškai nuo gimimo „dalyvavo“ brolio treniruotėse ir rungtynėse. Pradėjęs vaikščioti šalia savęs visuomet turėjo futbolo kamuolį ir matyt futbolas įaugo jam į kraują. Kasparas nuo ketverių metų pradėjo lankyti futbolo užsiėmimus ir treniruojasi iki šiol.
Papasakokite, kaip dirbama su vaikais tokiame ankstyvame amžiuje.
Kasparas pradėjo lankyti futbolo būrelį vyresniojo brolio mėgėjiškame klube. Vėliau, kai Kasparui buvo berods penkeri, į mokyklą (paruošiamoji klasė) atėjo „West Ham United“ skautas. Po kūno kultūros pamokos jis pastebėjo Kasparą, kadangi šis tikrai yra sportiškas, ir paprašė mokytojos mūsų kontaktų. Kadangi treniruotės vyko logistiškai patogioje vietoje, atsidūrėme „West Ham United“ pyplių grupėje.
Taip susiejote Kasparo ateitį su šiuo klubu?
Visiškai ne. Tokiame amžiuje nėra jokių apribojimų pereiti į kitas akademijas, ar net lankyti kelias futbolo mokyklas vienu metu. Taip nutiko ir mums. Po gero pusmečio atėjo ir „Chelsea“ skautas, tad vienu metu Kasparas treniravosi ir su „West Ham“ ir su „Chelsea“. Pažinojau tėvus, kurių vaikai lankė ir trijų skirtingų klubų treniruotes. Iki šiol prisimenu, kokį įspūdį vaikams darė treneriai su klubo atributika ir U-6 užrašu. Viskas atrodo labai rimta.
Kuomet prasideda atrankos, sutartys ir įsipareigojimai?
Kai vaikui sukanka 8 metai ir jis ima rungtyniauti U-9 komandoje. Tuomet klubai siūlo (arba nesiūlo) pasirašyti vienerių metų trukmės sutartis. Formaliai - akademiją galima laisvai keisti, bet tik praėjus vieneriems metams po sutarties pasirašymo. Tačiau praktikoje galioja įvairios nerašytos taisyklės bei džentelmeniški susitarimai tarp klubų. Tad galiausiai ir vieni turi svertų nepaleisti vaiko, ir kiti nebūtinai tokį vaiką „perbėgėlį“ priims pas save.
Tuomet nesigaudžiau gan painiose vaikų futbolo peripetijose Londone. Tikrai pasimečiau, kai reikėjo nuspręsti, kokį dabar klubą rinktis. Juk vaikas dar mažas ir apie dideles futbolo karjeras dar niekas negalvoja.
Anuomet svarbūs buvo kiti faktoriai: ar treniruotės vyksta toli nuo namų, ar pažįsti kitus vaikus ir jų tėvelius, ar patinka treneris ir t.t.
Kaip priėmėte sprendimą?
Žmogiškai. Mano bičiulis dirbo lietuviams turbūt mažiau žinomame „Dagenham & Redbridge“ futbolo klube (šiuo metu rungtyniauja Anglijos penktajame divizione– aut. pastaba). Atrodė saugiau savo vaiką patikėti pažįstamam žmogui. Juk svarbiausia, kad vaikas sportuoja ir turi kuo užsiimti.
Iš Jūsų tono atrodo, jog dabar priimtumėte kitokį sprendimą.
Tada dar nežinojau, kad visos akademijos skirstomos į tris lygmenis pagal federacijos nustatytus kriterijus infrastruktūrai, personalui, metodikai ir t.t. Nežinojau ir to, kad aukštesnio lygio akademijos taip lengvai kvietimų nedalina, tad antro šanso gali ir nesulaukti.
Taip išeina, kad kai vaikui vos 8 metai, reikia spręsti, ar svarbiau kokybė futbolo prasme, ar svaresni kiti aspektai, pvz. ar patogu vežioti sūnų nuo namų iki treniruotės
Pirmu atveju renkiesi kuo aukštesnio lygmens akademiją, jei tik jos siūlo sutartis, antru atveju renkiesi arčiausiai gyvenamosios vietos esančią futbolo mokyklą.
Ar pasirinkus netinkamą akademiją kelio atgal nebėra?
Talentingi ir gabūs vaikai visuomet paklausūs, futbolo skautų pilna kiekvienose vaikų rungtynėse. Tačiau veikia ir kiti faktoriai. Yra be galo daug tėvelių, kurie dėl savo ir vaikų svajonių pasiryžę viskam. Tikriausiai kaip ir kitur, taip ir Anglijoje, gyvuoja pažinčių, ryšių ir kontaktų kultūra.
Todėl tėveliai sukuria nemenką konkurenciją ir vietą aukšto lygio akademijoje sunku gauti net gabiam vaikui. Sunku patekti, lengva iškristi ir sudėtinga sugrįžti.
Kaip Kasparui sekėsi „Dagenham & Redbridge“ klube?
Jam patiko treniruotis, jis buvo motyvuotas ir aistringas. Mane, kaip tėvą, džiugino, jog sūnus laimingas ir turi mėgstamą užsiėmimą. Nors žaisdami draugiškas rungtynes su kitais klubais matėme, kad jie turi ir geresnę infrastruktūrą, ir treniruočių sąlygas apskritai.
Mane vis pakalbindavo kitų akademijų atstovai, bet kaip ir sakiau – nei aš pats supratau tos sistemos, nei norėjau palikti klubą, kuriame darbavosi mano draugas.
Visgi vėliau iškilo socialinių problemų – gavau kitų tėvelių „pažadų“ kad Kasparas niekuomet negaus perdavimo iš jų vaikų, tad brendo mintis pakeisti klubą.
Galiausiai problema išsisprendė savaime - klubas susidūrė su finansinėmis problemomis ir akademijoje liko tik vyresniųjų grupės, o mums teko ieškotis naujos komandos
Kaip rinkotės šįkart?
Tuo metu Kasparui buvo 9 metai. Futbole jam sekėsi neblogai, tad jis buvo patekęs į nuolat aplink zujančių įvairių skautų radarą. Iš kitos pusės – daugelyje akademijų grupės buvo sukomplektuotos, tad į jas patekti jau buvo sunkiau.
Su šeima viešėjome Monake, kur Kasparas dalyvavo futbolo turnyre, žaisdamas už Cap-d'Ail (Prancūzijos pietryčių departamentas, ribojasi su Monako Kunigaikštyste – aut. pastaba). Mums viešint jie mielai leido Kasparui treniruotis ir žaisti.
Tame turnyre vaikus stebėjo ir buvęs garsus žaidėjas Williamas Gallas (žaidęs Prancūzijos rinktinėje bei „Arsenal“ , „Chelsea“ „Tottenham Hotspur“ bei kituose klubuose – aut. pastaba). Kasparas jam krito į akį, matyt atkreipė dėmesį, jog jis kalba angliškai ir jis pažadėjo suorganizuoti peržiūras „Arsenal“ bei „Chelsea“ akademijose, kuriose turi kontaktų.
Nebuvo aišku, kiek nuoširdus tas pokalbis, tačiau jau po savaitės gavome abiejų klubų pakvietimus atvykti į treniruotes.
Kurį klubą išrinkote?
Dar reikėjo į juos patekti ir palikti teigiamą įspūdį. Taip ir įvyko, tad galėjome rinktis iš jų abiejų. Kasparas linko prie „Chelsea“, mane baidė pusantros valandos kelionės automobiliu, tad labiau norėjau „Arsenal“. Visgi lemiamas žodis priklausė Kasparui, tačiau pavažinėjus tokius atstumus ir tiek laiko praleidus automobilyje, jis pats apsigalvojo ir taip Kasparas tapo „Arsenal“ akademijos nariu.
Minėjote, kad tuomet jam buvo devyneri metai. Kokios tvarkos galioja tokio amžiaus vaikams?
Tokios pačios. Vienerių metų sutartis ir kiekvieno sezono pabaigoje visa tėvelių bendruomenė būna lyg ant adatų, laukdami pasiūlymo pratęsti sutartį dar vieneriems metams. Retas tėvelis ar mama į tai žiūri santūriau, tad sezono pabaiga kas kartą būna dramatiška. Taip kas metus pratęsiama sutartis iki U-12 lygmens. Nuo tada jau kontraktai sudaromi dviem metams, o nuo U-16 mokami pirmieji pinigai žaidėjams.
Kasparas šiuo metu rungtyniauja U-14 komandoje, ir prieš keletą dienų sulaukėme rašto, kad Kasparui siūloma dar dviejų metų sutartis. Po dviejų metų - vėl vaiko nerimo etapas (juokiasi, aut. pastaba).
Kasparas jau penkerius metus treniruojasi „Arsenale“, kiek jo komandos draugų liko grupėje?
Septyni iš septyniolikos. Dalis negavo pasiūlymų ir nuėjo į žemesnio lygmens akademijas, kitų tolimesnės karjeros net nežinau. Kasparo mokyklos draugas, taip pat lietuvis, treniruojasi „West Ham United“. Šiemet net 7 vaikai iš jo komandos negavo pasiūlymų tęsti treniruotes ir kitais metais. Vaikams tai būna labai didelis šokas ir atrodo, kad pasaulis griūva bei dužta visos svajonės. Ir likusiems komandoje vaikams yra sunku. Juk berniukai susidraugauja ir būna liūdna išsiskirti, iš kitos pusės – tokiame amžiuje greit susirandama naujų draugų.
Ar yra daugiau lietuvių „Arsenal“ klube?
Yra vienas lietuvis iš mišrios lietuvės ir portugalo šeimos. Klube yra įvairių užsieniečių, bet dominuoja anglai sudaro daugumą. Sūnui dalyvaujant čempionatuose ir turnyruose susipažinau su kitų lietuvių tėvais. Tų pačių 2007 metų vaikai treniruojasi „Chelsea“, „West Ham United“, „Tottenham Hotspur“ ir kitose mažiau garsiose akademijose. Ten galioja ta pati sistema – pradžioje sutartys sudaromos metams, vėliau – dvejiems.
Kiek kartų per savaitę vyksta treniruotės?
Trys treniruotės per savaitę ir rungtynės savaitgaliais. Nuo pernai rungtyniaujama 11x11 formatu. Papildomai Kasparas kartą per savaitę lanko individualias treniruotes. Dar sūnus žaidžia už mokyklos rinktinę. Ten taip pat tvarkaraštis gana intensyvus, tad futbolo būna per akis.
Kokioje pozicijoje rungtyniauja Kasparas?
Dažniausiai left-back (kairiojo krašto gynėjas), tačiau pozicijos labai dažnai rotuojamos ir vaikai išbando save įvairiose rolėse.
Ar šis malonumas brangiai kainuoja?
Nesupratau klausimo
Kiek kainuoja vaiko treniruotės „Arsenal“ klube?
Nieko nekainuoja. Visą ekipiruotę, futbolo batelius, treniruočių ir varžybų aprangas išduoda klubas. Taip pat tėveliams kompensuojamos kuro išlaidos, kurios susidaro vežiojant vaikus į treniruotes ir atgal. Iki tam tikros sumos kompensuojamos ir taksi paslaugos.
Vaikų futbolo treniruotės mokamos „Sunday league“ klubuose bei vadinamose „pre-academy“, kur vaikai treniruojasi ir dalyvauja turnyruose
Ar tėvams reikia mokėti už turnyrus?
Vaikams jie nieko nekainuoja, bet tėveliai, jei nori keliauti kartu, susimoka už save. Iki karantino būdavo apie 3-4 išvykas per metus į kitas šalis visame pasaulyje.
Kaip sekasi derinti mokslus ir treniruotes?
Tiek mes, kaip tėvai, tiek pats Kasparas į mokslus žiūrime rimtai, tad viską pavyksta suderinti. Padeda ir klubas. Kartą per savaitę akademija juos pasiima iš mokyklos ankščiau, apie 14:00 ir nusiveža į treniruočių bazę. Ten jie mokosi įvairių dalykų – nuo futbolo taktikos ir video analizės iki sveikos mitybos pagrindų.
Bazėje jie pavalgo akademijos valgykloje, tuomet korepetitoriai veda pamokas, kurias teko praleisti mokykloje, ir galiausiai vyksta treniruotė. Kasparą atvažiuoju pasiimti jau po aštuntos valandos vakaro. Vyresniųjų komandos tokias „futbolo dienas“ turi du kartus per savaitę.
Turbūt Kasparas nepraleidžia nei vienų „Arsenal“ rungtynių?
Jis nepraleidžia jokių per televiziją rodomų rungtynių! Žinoma, kartais jie patys treniruojasi ar rungtyniauja tuo pačiu metu, tad visko suspėti neįmanoma. Klubas du kartus per metus dovanoja bilietus į namų rungtynes. Akademijos auklėtiniai su tėveliais sėdi už atsarginių nugarų.
Papasakokite apie kitus užsieniečius klube.
Mane labai žavi lenkų, kurių irgi yra klube, pavyzdys. Lenkijos futbolo federacijos atstovai atvažiuoja pasižiūrėti į kiekvieną vaiką Londone, bendrauja tiek su vaikais, tiek su šeimomis. Nepaisant to, ar vaikas žaidžia už savo metų rinktinę, ar ne, ar jam gerai sekasi Londone, ar silpniau – visus juos bent kartą į metus kviečia į Lenkiją.
„Arsenal“ akademijoje besitreniruojančių lenkų tėveliai pasakojo, jog ir vaikams, ir juos lydintiems tėveliams federacija apmoka kelionės ir nakvynės išlaidas. Tokiu būdu jie per futbolą ugdo patriotiškumą ir skatina susipažinti su bendraamžiais.
Suprantu, kad Lietuvos finansinės galimybės kitos ir nėra tokių pinigų parskraidinti šeimas į Lietuvą. Tačiau galbūt galėtų vykti kažkokios stovyklos ar kitos programos. Tiek aš, tiek kiti lietuviai mielai atvežtume vaikus į Lietuvą. Juk dalis jų tuoj užmirš ir gimtąją kalbą.
Grįžkime prie vyresniojo sūnaus Kristupo.
Minėjau, jog jis pats aktyviai žaidė iki 16 m. Vėliau ir pats suprato, kad profesionaliu futbolininku netaps, važinėjimas užėmė daug laiko, tad jis pasinėrė į tenisą, o futbolą žaidė su draugais ir mokykloje. Dabar jis studijuoja futbolo psichologiją University Campus of Football Business ir labai padeda Kasparui kaip brolis, kaip būsimas psichologas ir kaip savotiškas mentorius.
Anglijos rinka tokia, kad pasirinkus kitą profesiją vis tiek gali likti futbole net jei netapai profesionaliu žaidėju
Ką patartumėte kitiems, kurie ketina vaikus leisti į futbolo treniruotes?
Turbūt svarbiausia pasidomėti sistema ir pasitarti su kitais tėveliais. Sistema gana paini, su daug nerašytų taisyklių, tad tikrai lengva pridaryti klaidų. Kaip tik su kitais tėveliais nusprendėme kurti Facebook grupę, kurios dėka kiti tėveliai gaus vertingos informacijos.
Ačiū už pokalbį
