Draugų būryje kalbėdami apie jaunąjį talentą vunderkindą, dažnai mėgstame klausiamai pašiepti: „O ką tu nuveikei būdamas 16-os ar 17-os?“ O kai kalbėsite apie Kazuyoshi Miurą, paklauskite savęs: „O ką tų busi nuveikęs 54-erių?“
VILMANTAS REMEIKA
Japonas K. Miura yra vyriausias profesionaliai futbolą žaidžiantis žmogus pasaulyje, vasario 26-ą atšventęs jau 54-ą gimtadienį. Kitą dieną startavo naujasis Japonijos aukščiausios J1 lygos sezonas, o jame rungtyniaujančios „Yokohama“ komandos paraiškoje šviečia K. Miuros pavardė.
Japonijoje Karaliumi Kazu vadinamas futbolininkas praėjusį sezoną nebuvo etatinis žaidėjas aikštėje – „Yokohama“ jis atstovavo 4 kartus. Nepaisant to, Jokohamos klubas metų pradžioje pasiūlė Kazu sutartį dar vienam sezonui.
„Praėjusiais metais aš vis dar jaučiau didžiulį malonumą žaisdamas futbolą. Ypač tuo metu, kai visas pasaulis susidūrė su sudėtinga pandemine situacija“, – po sutarties pasirašymo kalbėjo futbolininkas.
K. Miurai tai bus jau 36-asis sezonas profesionalo karjeroje ir 17-asis atstovaujant „Yokohama“ ekipai.
PRADŽIA – BRAZILIJOJE
Savo šalyje K. Miura yra vienas labiausiai gerbiamų sportininkų, laikomas Japonijos futbolo ikona, sparčiai prisidėjusia prie šio žaidimo populiarumo augimo paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Visgi kaip futbolininkas jis iškilo Brazilijoje – ten, kur bene geriausiai galima patirti šio žaidimo aistrą. Šizuokoje gimęs K. Miura būdamas vos 15-os, padedamas vietos futbolo federacijos, persikėlė gyventi ir mokytis į Braziliją. Šioje valstybėje Kazu praleido 7 metus, subrendo kaip asmenybė ir žaidėjas, nuolat studijuodamas savo dievukų Rivelino, Garrinchos ir Pele žaidimo įrašus.
„Pirmieji treji metai buvo labai sunkūs. Aš dažnai jutau namų ilgesį. Bet palaipsniui adaptavausi. Išmokau portugalų kalbą, išsilaikiau vairuotojo pažymėjimą, todėl galėjau pats savimi pasirūpinti, – apie karjeros pradžios etapą pasakojo K. Miura. – Žaisdamas Brazilijoje, išmokau sau kelti aukštus kokybės ir moralės standartus, niekada nebuvau patenkintas pasiektu lygiu ir norėjau vis daugiau. Aš manau, kad visi sportininkai privalo ugdyti psichologinę dvasią ir kovingumą.“
Profesionalo karjerą jis 1986-aisiais pradėjo „Santos“ klube, kuriame beveik visą karjerą žaidė japono dievukas Pele. „Santos“ Kazu atstovavo ir po ketverių metų prieš sugrįždamas į tėvynę.
Japonijoje K. Miura prisijungė prie „Kawasaki Verdy“ ir su juo 1993 ir 1994 metais tapo šalies čempionu. Po to sezoną praleido Italijos Serie A klube „Genoa“, trumpai žaidė Kroatijoje bei Australijoje ir grįžo į Japoniją, kur nuo 2005 metų gina „Yokohama“ spalvas.
„IŠDURTAS“ TRENERIO
Nors savo šalyje jau turėjo legendos statusą, K. Miura praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Europoje buvo nedaug žinomas.
Azijos futbolo apžvalgininkas Jeremy Walkeris rašė, kad 1995 metais prieš draugiškas rungtynes su japonais Anglijos rinktinės trenerio Terry Venableso buvo paklausta, ką jis žino apie varžovus.
„Nedaug. Išskyrus tai, kad jie greiti, gabūs ir turi puikų futbolininką Marakazu“, – neišsiplėtė T. Venablesas.
Žurnalistai suraukė antakius: koks dar Marakazu? Skamba lyg aborigenų pučiamojo instrumento pavadinimas, o ne futbolininko pavardė.
Anglai nežinojo tokio žaidėjo. Bet viskas paaiškėjo kitą vakarą, kai Anglija ištraukė sunkią pergalę 2:1. Japonai buvo išlyginę rezultatą po Masami Iharos įvarčio, kuriam asistavo būtent K. Miura. Tada T. Venablesas paaiškino, ką turėjęs omenyje.
K. Miura tapo Japonijos futbolo simboliu. Su savo šalies rinktine jis 1992 laimėjo Azijos taurę. Nacionalinei rinktinei atstovavo 89 kartus ir pasižymėjo 55 įvarčiais.
Tačiau Karalius Kazu niekada nežaidė pasaulio čempionate!
1997 metų rudenį Japonijos futbolo aistruoliai kraustėsi iš proto, nes jų rinktinė pirmą kartą istorijoje iškovojo bilietą į pasaulio pirmenybes, turėjusias vykti kitą vasarą Prancūzijoje. Prie istorinės sėkmės svariai prisidėjęs K. Miura per 19 atrankos rungtynių pelnė net 18 įvarčių.
Tačiau Japonijos rinktinės trenerio pareigose Shu Kamo pakeitus Takeshiu Okada, pasikeitė ir K. Miuros statusas komandoje.
Pasaulio čempionato burtai debiutantus pasiuntė į vieną grupę su Argentina, Kroatija bei Jamaika. Argentiniečių treneris Danielis Pasarrella kalbėdamas apie varžovus, tarp Japonijos komandos ir K. Miuros dėjo lygybės ženklą.
Artėjant čempionatui, minėtasis žurnalistas J. Walkeris rašė: „Garsas apie K. Miuros talentą pasklido nuo Londono iki Buenos Airių. Nekantraujame pamatyti, kaip 31-erių Japonijos rinktinės talismanas atrodys pirmame tokiame savo turnyre. Nors niekas nėra garantuotas dėl savo vietos rinktinėje, K. Miuros pavardė tikrai bus galutinėje trenerio T. Okados paraiškoje. Jo patirtis, atsidavimas ir profesionalus požiūris japonams taps neįkainojama vertybe.“
Stipriai klydo ir D. Pasarella, ir J. Walkeris ir pats K. Miura, artėjant 1998-ųjų vasarai duotuose interviu pasakojęs apie jaudinantį debiuto pasaulio čempionate laukimą.
Kai prieš kelionę į Prancūziją reikėjo paskelbti galutinį 23 žaidėjų sąrašą, T. Okada susprogdino sensaciją, už brūkšnio palikęs K. Miurą. Ir tai nebuvo klaida – T. Okada išdidžiai aiškino, kad savo schemose nemato vietos „Verdy Kawasaki“ žvaigždei net tarp atsarginių.
Japonijos žiniasklaida skelbė, kad po to kiti rinktinės nariai buvo ne tik nustebinti ar sukrėsti, bet ir stipriai suirzę. Galbūt tai ir lėmė prastą japonų pasirodymą pasaulio čempionate – jie pralaimėjo visas rungtynes Argentinai (0:1), Kroatijai (0:1) ir net Jamaikai (1:2), o T. Okada netrukus atsistatydino.
K. Miura nežaidė ir 2002 metų pasaulio pirmenybėse, kurios vyko jo tėvynėje ir kaimyninėje Pietų Korėjoje.
Karaliui Kazu tuomet buvo 35-eri ir japonus treniravęs prancūzas Philippe'as Troussier nusprendė, kad iš veterano naudos nebus.
KAIP BE FUTSALO...
Nepaisant tokių skaudžių akibrokštų ir žlugusios svajonės žaisti pasaulio čempionate, japonams K. Miura vis dar yra kur kas daugiau, nei vien tik futbolininkas. Jiems jis – lyg brazilams Romario. Kita žvaigždė, nejaukiai išspirta iš savo šalies rinktinės.
Ir tas, kuris futbolą Japonijoje iškėlė į naujas aukštumas. 90-ųjų pradžioje tai atrodė neįmanoma, nes Tekančios Saulės šalies žmonės dievino beisbolą, o sumo imtynių tema buvo kiekvieno japono kasdienių pokalbių dalimi.
Tačiau su K. Miuros talentu japonai atrado ir futbolą. Būtent išnaudojant jo talentą bei žinomumą, J1 tapo profesionalų futbolo lyga.
Kazu savo įgūdžius spėjo įrodyti ir salės futbole. Japonijos futsalo rinktinėje jis debiutavo 2012 metais. Jau pirmose rungtynėse su Brazlija atliko rezultatyvų perdavimą (3:3), antrose įvarčiu prisidėjo prie pergalės prieš Ukrainą (3:1).
Tais pačiais metais K. Miura sudalyvavo ir salės futbolo pasaulio čempionate Tailande. Ten rezultatyvumu nepasižymėjo, o japonai iškrito aštuntfinalyje, 3:6 pralaimėję Ukrainai.
PASLAPTIS – NĖRA PASLAPTIES
Kaip jau minėjome, veteranas pernai „Yokohama“ atstovavo tik 4 kartus. Bet jo entuziazmo tai neužgesino.
„Asmeniškai tai nebuvo geras sezonas, tačiau mano ambicijos futbole vis dar yra labai didelės ir jos nemažėja. Aš toliau sunkiai dirbsiu kiekvieną dieną siekdamas prisidėti prie komandos sėkmės ir būsiu pasirengęs žaisti tiek, kiek tik reikės“, – J1 lygos sezono išvakarėse kalbėjo Karalius Kazu.
„Kaip jam tai pavyksta?“ – dažnai girdimas klausimas. Japonijos žmonės pasižymi ilgesne ir produktyvesne gyvenimo trukme. Tačiau treniruotis ir retkarčiais žaisti su profesionalia komanda įkopus į šeštą dešimtį, kai nemaža dalis jo bendraamžių dieną pradeda mėgindami suvaldyti vienokius ar kitokius organizmo skausmus?
K. Miura gimė 1967 metų vasarį – praėjus pusmečiui nuo to momento, kai Anglija laimėjo pirmą ir kol kas vienintelę savo pasaulio taurę. Profesionaliai žaisti jis pradėjo, kai dar spindėjo Michelis Platini, Karl-Heinzas Rummenigge ir Kenny Dalglishas. Vis dar žaidžia, kai pasaulis žavisi Kyliano Mbappe ar Erlingo Haalando talentu.
Legendos bendražygiai pasakoja, kad jis pasižymi neįtikėtina darbo etika ir drausme. Nors nebėra toks greitas ir ištvermingas kaip jaunoji karta, aikštėje jam praverčia tikslumas ir patirtis.
Jokohamos klubui K. Miura reikalingas ir dėl ypatingos jį supančios auros. Iki pandemijos Kazu kultas padėdavo pritraukti papildomų žiūrovų į stadioną. K. Miura vis dar graibstomas reklamos užsakovų ir reklamuoja įvairiausius produktus – nuo kavos iki vyriškos kosmetikos.
Fiziniam pasirengimui K. Miura skiria ypatingą dėmesį. Prieš kiekvieną sezoną jis su asmeniniu treneriu keliauja į Ramiajame vandenyne esančią Guamo salą ir ten įkrauna savo baterijas.
Japonijoje seniai juokaujama, kad vietos futbolo apžvalgininkai kiekvieno sezono pabaigoje atnaujina kruopščiai parengtus tekstus ruošdamiesi tai iškilmingai dienai, kai Karalius Kazu baigs karjerą. Tačiau kiekvieną sausį, Kazu paskelbus apie karjeros pratęsimą, tekstai tyliai paslepiami archyvuose. Iki metų pabaigos.
„Iš tikrųjų, man reikia daugiau laiko ir pastangų jėgoms atgauti, nei jaunimui, – duodamas interviu BBC, sakė K. Miura. – Tačiau neišsemiama aistra futbolui stumia mane pirmyn.“
Dažnai klausiamas, kokia jo ilgaamžės karjeros paslaptis, Kazu įprato kartoti, jog nėra jokios paslapties: vien tik sunkus darbas ir atsidavimas.
„Mano aistra futbolui nė kiek nesumažėjo nuo tada, kai pradėjau žaisti profesionaliai. Mintys apie rungtynes ir 90 minučių futbolo teikia tiek daug džiaugsmo ir pasitenkinimo. Noriu, kad tai tęstusi iki mirties“, – teigė K. Miura.
„Yokohama FC“ nuotrauka
