Kalbėdami apie Lietuvos futbolo talentus negalime nepaminėti (jaunosios) geriausios Lietuvos futbolininkės Liucijos Vaitukaitytės.
Iš Dusetų kilusi 19-metė saugė jau antrus metus rungtyniauja Ispanijoje, o savo kūrybingu ir technišku žaidimu aikštės viduryje bei profesionaliu požiūriu yra pelnytai užsitarnavusi Lietuvos rinktinės lyderės vardą.
- Liucija, šį sezoną persikėlei Iš pietų į šiaurės Ispaniją, Kantabrijos regioną. Ar gyvenimas čia kitoks?
- Kantabrijoje, lyginant su pietų Ispanija, labai skiriasi klimatas. Kartais čia lyja daugiau nei Lietuvoje, todėl ieškantiems saulės, nesiūlyčiau čia važiuoti atostogauti.
- Esi viena iš nedaugelio Lietuvos rinktinės žaidėjų, rungtyniaujančių užsienyje. Kaip atrodo futbolininkės gyvenimas Ispanijoje, lyginant su Lietuva?
- Su „Real Racing“ komanda rungtyniaujame antroje pagal pajėgumą Ispanijos lygoje. Tai yra antra profesionali moterų lyga šalyje. Palyginti Ispaniją su Lietuva yra sunku, nes Lietuvoje buvimas futbolininke yra tiesiog kaip hobis, iš to negali gyventi.
- Per pastaruosius 2 metus Ispanijoje pakeitei 3 klubus. Kas lėmė tokius sprendimus?
- Į Ispaniją atvažiavau 2018 metų pačioje pradžioje, todėl prie „Zaragosa“ ekipos prisijungiau jau sezono viduryje. Tačiau iš Ispanijos futbolo federacijos negavau leidimo žaisti. Kadangi buvau 17 m., nepilnametė ir nelankiau mokyklos Ispanijoje, reikėjo įrodyti, kad mokausi Lietuvoje nuotoliniu būdu. Bet kol gavau visus dokumentus, užsidarė parėjimų langas. Iš tiesų neužteko laiko, nes RFEF atmetė prašymą leisti žaisti po 7 savaičių svarstymo. Gavosi taip, jog tik pasitreniravau su komanda. Tuomet išvykau į „UDG Tenerife“, bet ten nepritapau prie itin vertikalaus žaidimo stiliaus, mano stipriosios savybės nebuvo reikalingos komandoje. Sekantis klubas buvo „Sevilla“, kuriame buvau tik pusę metų ir dabar persikėliau į „Racing“, rungtyniaujantį antroje lygoje. Tokį sprendimą priėmiau, nes manau, jog per greitai buvo padarytas šuolis į aukščiausią lygą. Žaidimo lygis antroje lygoje yra taip pat pakankamai aukštas, o šiuo metu man svarbiausia gauti kuo daugiau žaidybinio laiko. Kam būti komandoje vien tam, kad gerai skamba, jog žaidžiu aukščiausioje Ispanijos lygoje, nors negaunu minučių?
- Pasaulyje moterų futbolas išgyvena pakilimą. Ar padidėjęs susidomėjimas jaučiasi ir Ispanijoje?
- Asmeniškai man pačiai, Ispanijos kontekste, per tuos du metus nelabai pasijautė. Tačiau didelis skirtumas buvo atvažiavus iš Lietuvos, kur nėra jokio susidomėjimo. Aukščiausioje lygoje dėmesio sulaukdavome daug. Žaidžiant Santandere vietinė spauda taip pat parašo mūsų rungtynių apžvalgas. Tai to dėmesio yra, daug daugiau nei moterų futbole Lietuvoje.
- Šiaulių „Gintra“ 15-ąjį kartą iš eilės laimėjo Lietuvos moterų futbolo A lygą bei per visą sezoną nepraleido nei vieno įvarčio. Kaip manai, kodėl per tiek metų neatsiranda joks kitas klubas, galintis sukurti konkurenciją?
- „Gintroje“ žaidžia surinktos talentingiausios žaidėjos iš visos Lietuvos. Kiekviena Lietuvos moterų komanda turi lyderes, dominuojančias žaidėjas, tačiau baigusios mokyklą merginos neturi stimulo ir galimybių likti mažuose miestuose vien dėl to, kad žaidžia futbolo komandoje. Šiaulių „Gintra“ sudaro bent kažkokias minimalias sąlygas toliau žaisti futbolą: apgyvendina, padengia dalį studijų įmokos.
- Ar, tavo nuomone, Lietuvos moterų A lygai nusimato geresni laikai?
- Moterų A lygoje dabar yra chaosas. Kai pradėjau rungtyniauti A lygoje, buvo 2 Vilniaus komandos, Ukmergė, Jonava. Lygoje būdavo po 8-9 komandas, o Vilniaus ir Kauno derbis būdavo svarbiausios sezono rungtynės. Dabar Vilniaus „Žalgiris“ net neturi resursų žaisti A lygoje. Būtų gerai, jei kiekvienas Lietuvos futbolo klubas, rungtyniaujantis aukščiausioje lygoje, turėtų moterų komandą. LFF klubų licencijavimo taisyklėse yra numatoma turėti moterų komandą. Jei bent vienas klubas išsikeltų tikslą sukurti konkurenciją „Gintrai”, galbūt pradėtų mokėti žaidėjoms, įsigytų legionierių, atsirastų konkurencinga aplinka. Tuomet ir pats moterų futbolo lygis kiltų. Baigusioms mokslus žaidėjoms labai trūksta bent menkiausio stimulo žaisti, nes treniruotis ir rungtyniauti derinant tai su darbu yra labai sudėtinga.
- Lietuvoje žaidei už Vilniaus „Žalgirį“, Kauno „Žarą“ (vėliau Kauno „Žalgiris“) ir „Gintrą“. Kokie tavo pačios pirmieji prisiminimai moterų futbole?
- Yra buvusi tokia situacija, jog tą patį sezoną moterų A lygoje žaidžiau už Kauną, o čempionų lygoje – už „Gintrą“.
Pirmąsias rungtynes prisimenu Ukmergėje, žaidžiant už Vilniaus „Žalgirį“, į kurį mane su draugėmis iš Dusetų pakvietė treneris Justas Klevinskas. Tačiau pirmose rungtynėse vietoj trenerio Justo buvo kitas, pavaduojantis treneris. Man buvo 12 metų ir pirmajame kėlinyje neleido į aikštę, turbūt atrodžiau labai maža, nepatikima, tad treneris abejingai žiūrėjo. Antrajame kėlinyje išleido į centro saugus. Po rungtynių treneris spaudė tėčiui ranką kviesdamas į kitas rungtynes. Įrodžiau, jog žaisti galiu.
- Atstovauji Lietuvos rinktinėms nuo 14 metų. Kaip tavo manymu per tuos metus pasikeitė, patobulėjo rinktinė?
- Kai būdavau dar jaunesnė, mane kviesdavo į U-17, U-19 rinktinių stovyklas Šventupėje pasitreniruoti. Kalbėti apie jaunimo rinktinės progresą sunku, nes daug merginų, baigusios mokyklą, meta futbolą. Kol buvau jaunimo rinktinėse, tai vyko tik regresas. Nuo U-15 iki U-19 daug žaidėjų paliko futbolą, gavo traumas ar tiesiog nustojo reguliariai treniruotis. Buvo labai liūdna, kai su U-15 sudaužėm latves ir estes, su U-17 pradžioje dar priešinomės ir stiprioms Europos komandos, o U-19 rinktinėje nebeliko 11-os žaidėjų, kurios „patemptų“ Baltijos Taurės lygį.
O moterų rinktinė, mano nuomone, padarė labai didelį progresą per pastaruosius 2 mėnesius, žaidžiant atrankos turnyre. Rinktinės personalą papildė kompetentingi profesionalai, kurių darbas labai prisidėjo prie rinktinės tobulėjimo. Labai gaila, kad tik dabar pradėjom tobulėti, nes galėjom jau kokius 2-3 metus mažais žingsneliais judėti į priekį. Gal tada ir Europos čempionato atrankoje sėkmingiau pasirodytume.
- Rimantas Viktoravičius, Šiaulių „Gintros“ ir Lietuvos moterų rinktinės treneris, treniruoja rinktinę nuo 2004 m. Tačiau jokių skambesnių pergalių per pastarąjį dešimtmetį nebuvo. Lietuvos futbolo sirgaliai neturi lūkesčių dėl moterų rinktinės rezultatų. Žiniasklaida taip pat daugiausiai laikosi nuošalyje. Ar aplinkos apatija netrukdo rasti motyvacijos?
- Mus, Lietuvos moterų rinktinę, palaiko tik draugai, artimieji ir giminės. Kadangi moterų futbolu susidomėjimas yra mažas, tai ir į rezultatus sirgaliai ar žiniasklaida nekreipia dėmesio. Atrodo, lyg visiems tinka tokia situacija – jokių skandalų, rinktinė yra, treneris yra, kam dar kažką daryti?
- Pasak neseniai paskelbtų LFF duomenų, vis daugiau mergaičių žaidžia futbolą. Tačiau paradoksalu, komandų A lygoje mažėja.
- Taip, mergaitės žaidžia futbolą, bet viskas labai mėgėjiška. Anksčiau mergaitės kažką kito darydavo, o dabar gavo kamuolį ir žaidžia futbolą. Juk vaikai, svarbiausia, kad būtų smagu. Jei daromi futbolo renginiai, tai natūralu, kad mergaitės daugiau žaidžia futbolą. Bet žingsnis į priekį būtų, jei jos toliau žaistų, pradėtų lankyti treniruotes, klubuose atsirastų U-9, U-7, U-6 ir net U-5 komandos. Dabar yra futbolo būreliai. Būrelis nenuves žaidėjos į profesionalų futbolą, nebus ji gera žaidėja, jei lankys futbolo užsiėmimus tik kartais.
