Lietuvos futbolo paslaptis – Linas Treigys
Linas Treigys nėra plačiai žinomas tarp Lietuvos futbolo gerbėjų. Visgi jo pasiekimai futbole yra išties įspūdingi. Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos futbolo žmonių, galinčių pasigirti gerai besiklostančia karjera užsienyje.
Linas dirba futbolo analitiku (angl. Performance Analyst) nedideliame Anglijos Hadersfildo mieste įsikūrusiame futbolo klube, kuris dar visai neseniai varžėsi Anglijos „Premier“ lygoje, o dabar įsitaisęs antrojo diviziono (Championship) turnyrinės lentelės viduryje.
Nepaisant jauno amžiaus (32) Linas savo gyvenimo aprašyme jau turi sukaupęs nuoseklius ir ryškius įrašus. Treniravimo sistemų bakalauras, sporto vadybos magistro laipsnis, studijos Barselonoje, praktika Valensijoje.
Įvairus papildomi kursai sukrovė teorinių žinių bagažą, o praktinės žinios kaupėsi Ispanijos žemesnių divizionų akademijose, vėliau sekė darbas „Leeds United U-23“ komandoje, 2020 metų kovą prasidėjus Covid-19 pandemijai Linas liko padėti dėl patekimo i „Premier League“ kovojančiai „Leeds United“ ekipai. Galiausiai jam buvo patikėtos dar didesnės atsakomybės „Huddersfield Town“ klube.
Esate žinomas palyginus siauram futbolu besidominčių žmonių ratui, o ir Jūs pats nesireiškiate nei spaudoje nei socialiniuose tinkluose. Kodėl?
Į savireklama užsiimančius žmones žiūriu gana skeptiškai, tad ir sau taikau tuos pačius kriterijus. Pačiam visada maloniau, kai kas nors nori bendrauti ir vertina mane dėl mano kompetencijos ir darbštumo, o ne dėl dirbtinai pasiekto žinomumo naudojantis socialiniais tinklais. Turiu požiūrį, kad žmonės, kuriems aš įdomus, patys mane susiras.
Kada atsirado polinkis į futbolo analitiką? Gal jau vaikystėje buvote linkęs analizuoti, o ne žaisti?
Sunku pasakyti. Kiek save atsimenu, mane domino visos sporto šakos. Vaikystėje namie konstruodavau ir krepšinio lanką, ir ledo ritulio vartus. Turėjau storus sąsiuvinius, kuriuose kaupiau įvairių sporto šakų informaciją. Buvau pamišęs dėl sporto, bet, matyt, nebuvo kam tą energiją nukreipti tinama linkme ir sportininku netapau.
Visgi sportuodamas mėgėjiškame lygmenyje nebuvau nei talentingiausias, nei sportiškiausias, todėl vis stengdavausi būti gudresnis ir atrasti savo vietą ne techninių ar fizinių savybių dėka.
O namuose žiūrėdavau visas įmanomas sporto transliacijas. Žiūrėjau viską – dienomis futbolą, naktimis krepšinį ir taip kasdien. Mano gyvenime sporto buvo tiek daug, kad vaikystėje būtų galima „įžvelgti“ ir sportininko, ir trenerio, ir analitiko, ir visų kitų sporto profesijų pradžią.
Visgi futbolas man visada buvo pirma sporto šaka. Turbūt kaip ir daugelis, taip ir aš labiausiai susižavėjau Pasaulio futbolo čempionato rungtynėmis ir ypatinga aura, kuri vyrauja kas 4 metus. Iki šiol atsimenu dauguma 1998 metų pasaulio čempionato įvykių.
Kaip prasidėjo analitiko karjera?
Kaip ir minėjau, buvau pamišęs dėl futbolo ir turėjau svajonę atsidurti elito futbole. Studijuodamas labai stengiausi ir buvau ypač žingeidus. Visgi baigus studijas susidūriau su futbolo realybe Lietuvoje. Darbo pasiūlymų nebuvo, tad teko pradėti nuo savanorysčių, bei dalinai apmokamo darbo su vaikais. Buvo etapas, kai pasitraukiau iš vaikų futbolo ir pradėjau dirbti „GTV Group“ kompanijoje, kad pardavinėčiau naudotas automobilių detales Ispanijos rinkai. Tuo pačiu mokiausi „UEFA A“ kursuose licencijai gauti.
Vieną dieną, netikėtai, sulaukiau R. Statkevičiaus skambučio ir pasiūlymo dirbti analitiku Lietuvoje. Džiaugiausi, kad galėsiu tobulėti, tačiau po poros metų supratau, kad pasiėmiau viską, ką galėjau, ir kad Lietuvoje nebetobulėsiu bei karjeros laiptais nekilsiu. Tada dar dirbdamas pradėjau ieškoti galimybių išvykti į Ispaniją.
Po gero pusmečio susiradau variantą išvykti į futbolo konsultacijų įmonę Ispanijoje ir ten dirbti šalia ypač kompetentingo trenerio su dviem paauglių (vaikinų ir merginų) grupėmis. Žinojau, kad tai tebus savanoriška praktika, bet tuo pačiu gyvensiu futbolo aplinkoje, turėsiu veiklos nuo ryto iki vakaro, maistą ir stogą virš galvos. Tai mane tuomet pilnai tenkino.
Vėliau papildomai pradėjau dirbti „Silla“ jaunimo akademijos auklėtiniais, tapau jų vyriausiuoju treneriu. Dar tuo pačiu metu dirbau su jaunais futbolininkais iš užsienio, kurie turėdavo rytines treniruotes su „Valencia Soccer Academy“.
O kaip patekote į Angliją?
Etapas Ispanijoje truko kiek daugiau nei vienerius metus ir staiga sulaukiau draugo skambučio – išgirdau, jog turiu mažytį šansą užimti analitiko poziciją kažkuriame futbolo klube, jei „praeisiu“ peržiūrą.
Pradėjau gauti bandomąsias užduotis nuotoliniu būdu ir visos jos buvo susijusios su „Leeds United“ arba „Leeds United U23“ komanda, tad iškart tapo aišku, apie kurį klubą eina kalba. Tris savaites beveik nemiegojau, kadangi be jau turimų įsipareigojimų norėjau tas analitines užduotis atlikti kuo geriau bei pasinaudoti tokia netikėta ir retai pasitaikančia galimybe. Pasisekė, jog „Leeds United“ analitiko prireikė labai skubiai ir nemiegoti reikėjo tik tris savaites.
Prisimenu, jog sėdėjau prie man atsiųstų užduočių, o fone per televiziją buvau įsijungęs Vilniuje vykusių Lietuvos ir Portugalijos rinktinių transliaciją. Apie 20 minutę sulaukiau skambučio ir pokalbio metu išgirdau, jog sėkmingai įveikiau bandomąjį laikotarpį ir esu kviečiamas atvykti į Lidsą.
Jau kitą dieną sėdėjau lėktuve, o dar po dienos jau buvau stadione ir dirbau „Leeds United U23” rungtynėse. Patekau į labai įdomią aplinką, kurioje galėjau daug mokytis. Analitikų komandą sudarė kolegos iš įvairių šalių: Argentinos, Ispanijos, Prancūzijos. Aš buvau atsakingas už U23 komandą, tačiau dirbome kartu, tame pačiame ispaniškai kalbančiame biure. Galėjau jaustis „Leeds United“ dalimi.
„Leeds United U23“ pirmavo lygoje, darbe sekėsi gerai, krūvis buvo didelis, bet motyvavo tai, jog nudirbtas mėnesis būdavo ženkliai prasmingesnis, nei nudirbti metai anksčiau. Profesine prasme galėjau tobulėti šuoliais. Visa tai truko iki kovo 13 dienos, kai futbolui smogė Covid-19 pandemija ir visos lygos buvo sustabdytos, o U-23 lyga buvo išvis nutraukta.
Jums nebeliko darbo vietos?
Sakoma, kad kiekviena krizė yra galimybė, taip ir aš nelikau nepastebėtas ir gavau galimybę likti dirbti tarp 20-ties darbuotojų, kurie tęs darbus su pirma komanda iki sezono pabaigos. Tuos du mėnesius, kol futbolas buvo sustojęs, mes ir toliau dirbome iš namų labai intensyviu režimu. Norėjome būti gerai pasiruošę, kai sezonas ir vėl bus pratęstas.
Atnaujinus lygą su pora kolegų buvau atsakingas už treniruočių aikštės paruošimą. Gal ne kiekvienas tai sureikšmina, bet tai yra labai svarbi dalis Marcelo Bielsa metodologijoje. Buvo dienų, kai treniruotės paruošimas išnaudojant 3 aikštes užtrukdavo virš 3 valandų.
Taip pat man liko ir ankstesnės funkcijos: analizė, video medžiagos rengimas, skautingas. Tą sezoną „Leeds United“ iškovojo kelialapį į „Premier league“ tapus „Championship“ nugalėtojais. Kai užsitikrinome pirmąją vietą, kaip ir kiti, sulaukiau trenerio Marcelo Bielsos skambučio su padėka ir sveikinimu sugrįžus į aukščiausią lygą po 16 metų pertraukos.
Kodėl perėjote „Huddersfield Town“?
Pasibaigus sezonui „Leeds United U23“ treneris Carlosas Corberanas, gavo pasiūlymą tapti vyriausiuoju „Huddersfield Town“ treneriu. Būtent šis ispanas treneris mane pasikvietė į Lidsą, todėl nusprendžiau priimti ir kitą jo pasiūlymą bei drauge pradėti dirbti „Huddersfield Town“ klube.
Bet juk galėjote praverti „Premier“ lygos duris
Tikiuosi, kad dar praversiu. Išties nereikėjo būti dideliu žinovu, jog galėtum prognozuoti puikų praėjusių metų „Leeds United“ ir sudėtingą „Huddersfield Town“ sezoną, nes klubai išgyveno skirtingas savo vystymosi stadijas.
Visgi pasilikimo „Leeds United“ klube rimtai nesvarsčiau, kadangi buvo teisinga eiti į „Huddersfield Town“. Juk žinojau, jog ten dirbsiu su dviem žmonėmis, kurie man atidarė duris i Elito futbolą.
Kokio lygio yra „Championship“ lyga?
„Championship“ yra išties labai stipri, intensyvaus tvarkaraščio ir ypač konkurencinga lyga. Klubų turimos treniruočių bazės dažnu atveju yra geresnės už Ispanijos ar Italijos aukščiausios lygos klubų turimą infrastruktūrą. Yra žmonių, kurie šią lygą laiko „Top 6“ lyga einančia iškart po „Top 5“ lygų. Tai subjektyvi nuomone, bet joje yra nemažai tiesos.
Dauguma „Championship“ klubų yra buvę „Premier League“, o iškritę klubai stengiasi išlaikyti aukščiausią standartą. Pamenu, kad atvykus į „Huddersfield Town“ pamatėme, kad jie tam tikruose aspektuose buvo labiau pažengę nei praėjusių metų „Leeds United“.
Treniruočių aikštes buvo galima filmuoti iš ofiso per atstumą, šalia aikščių turėjome didelius televizorius, kuriuose treniruotės metu galėjome parodyti norimus video futbolininkams.
Klubų finansinės galimybės, nors ir neprilygsta „Premier League“, yra labai didelės ir „Championship“ lygoje. Prisimenu, kaip mane šokiravo, kad dėl sutaupyto pusvalandžio klubas renkasi kelių šimtų kilometrų kelionę lėktuvu, užsakomuoju reisu, nors du klubo autobusai vis tiek važiuoja tuos kelis šimtus kilometrų, kad nuvežtų inventorių.
Viskas daroma, kad tik žaidėjui ir personalui butų patogiau. Kiekviena smulkmena apgalvota. Į kiekvienas išvykos rungtynes keliauja maždaug 50 klubo žmonių – žaidėjai ir personalas.
Kaip specialistui, „Championship“ lyga yra labai tinkama vieta tobulėti, kaupti patirtį ir gilinti žinias. Lygoje turime 23 varžovus ir kiekvienas iš jų išskirtinis: kažkas siekia kamuolį valdyti >72% lyg „Manchester City“, o kažkieno vartininkas muša kamuolį tiesiai į baudos aikštelę, kažkas turi planą presinguoti, kažkas orientuojasi išnaudoti kontratakas, standartus. Stilių įvairovė labai didelė.
O ar skiriasi darbo krūvis „Leeds United“ ir „Huddersfield Town“ klubuose?
Pamenu dirbant „Leeds United“ keldavausi 6:30, eidavau į darbą iš kurio grįždavau kartais ir 22:00. Pats darbas tiek netrukdavo, bet siekiant išvengti stresinių situacijų siekdavau pasidaryti savo užduotis į priekį.
Dabar, dirbant trečius metus, jau kiek lengviau. Prisitaikiau ir darbus atlieku ženkliai greičiau. Abejuose klubuose tiek krūvis, tiek rutina nelabai kuo skiriasi. „Championship“ lygoje turime 46 turus, tad tvarkaraštis labai intensyvus ir darbų turime sočiai. Iš esmės turime panašią rutiną kaip „Premier League“ klubai žaidžiantys Europos turnyruose tik su trumpesnėmis kelionėmis.
V. Dambrauskas vis akcentuoja, jog lietuviškas pasas mažina galimybes futbole, ar pritariate tokiai nuomonei?
Nemalonu, bet tai tiesa. Būti didelės futbolo šalies atstovu palankiau, daugiau klubų pasaulyje, kuriuose dirba tautiečiai. Tuomet lengviau susirasti įtakingą agentą, nes šiais laikais nemaža dalis štabo narių turi agentus - visai kaip futbolininkai. Na, bet tikiu, kad jei labai stipriai investuoji į save, į kvalifikacijos kėlimą, tai galiausiai tos pastangos kažkaip atsipirks.
Nors kartais būti Lietuviu net geriau, nes žinai, kad nieko negausi už ačiū, tai ir nusiteiki sunkiam darbui. Man tas suvokimas labai padėjo, nes išmokau mėgautis sunkesniu keliu ir supratau, kad tokį praėjus, patobulėji labiau, nei tais atvejais kai kažkas bus padėta ant lėkštutės.
Ar turite vyriausiojo trenerio ambicijų?
Tai visuomet buvo mano svajonė. Deja šiuo metu ji dar negali būti įgyvendinta. Turiu UEFA A licenciją, o į paskutinius UEFA PRO kursus Lietuvoje nebuvau priimtas, kaip neturintis patirties Pirmoje ar A lygoje. Tikiuosi juos galėsiu pradėti 2022 metais.
Buvo mintis šią licenciją išsilaikyti Ispanijoje, bet reikėjo 6 mėnesių patirties Ispanijos futbole, o ją sukaupęs gavau pakvietimą į „Leeds United“ ir planus teko atidėti. Anksčiau ar vėliau licenciją išsilaikysiu, ir bus sąlygos rimtai pagalvoti apie tokią poziciją.
Galbūt treneriu tapsite kuriame nors Lietuvos klube?
Jau esu dirbęs „Hegelmann” ir „FK Lygis“ vyr. trenerio pozicijose, tiesa, tuomet tai buvo mėgėjiški klubai su keliomis treniruotėmis per savaitę, tad tikra patirtimi to nepavadinčiau, bet esu dėkingas už pasitikėjimą žmonėms, kurie tuo metu suteikė progą. Esu dėkingas ir futbolininkams už turėtas sąlyginai „lengvas“ rūbines.
Šiai akimirkai vyr. trenerio postas nėra didžiausia mano siekiamybė. Treneris dažnu atveju yra aplinkybių įkaitas. Jeigu klubas išgyvena gerą momentą ir su komanda paprasčiau rodyti geresnius rezultatus, jeigu išgyvena prastą etapą - net ir išspaudžiant 100% rezultatas gali nebūti toks, kokio fanams norėtųsi.
Gal keistai nuskambės, bet manau, kad Lietuvos masteliais vyr. trenerio pozicija yra per maža padaryti reikšmingus pokyčius. Turbūt neturime trenerio, kuris turėtų tikrai stiprų kontraktą, kuris leistų įgyvendinti savo viziją. O dirbti norėtųsi prasmingai, vien pareigų aš nesieksiu.
Pirmiausiai reikėtų turėti aplinkybes, kad turėtum sėkmingą karjerą. Remtis galėčiau žymių trenerių pavyzdžiais: P. Guardiola, Š. Jasikevičius, Greggas Popovichius - visi jie savo karjerą pradėjo pamažu, žinodami, kad turės sąlygas dirbti prasmingai.
Aišku, turiu vidinį norą, svajonę, ateityje kurti, tobulinti sporto organizaciją Lietuvoje, įgyvendinti daug turimų idėjų, maksimaliai išnaudoti įgytus ryšius, bet šiai dienai esu labai laimingas dirbdamas savo darbą, dar turiu daug ko išmokti ir tam turiu galimybes čia, Anglijoje.
Dabar bene aršiausia diskusija Lietuvos futbole vyrauja apie legionierius ir limitus jiems. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Nesu limitų šalininkas, dėl manęs nors ir visi legionieriai gali žaisti aikštėje su sąlyga, kad nuo to bus geriau Lietuvos klubams, jie žais geresnį futbolą ir vers jaunimą pasitempti. Elito futbolas yra konkurencija ir už ačiū nieko čia negausi, todėl taip neturėtų būti ir Lietuvos futbole.
Nesu ir už jaunimo dirbtinį integravimą. Anglai turi posakį: „jei esi pakankamai geras, reiškia, esi pakankamai senas“. Visi dirbtiniai dalykai, paprastai, padaro meškos paslaugą. Arši konkurencija, kantrybė, gebėjimas susitaikyti su nuoskaudomis ir kartais su neteisybe – visa tai bus reikalinga jaunam žaidėjui visos karjeros metu. Turbūt dėl to tiek daug gerų žaidėjų turėjo sunkias, bet grūdinančias vaikystes.
Aišku, man mieliau, kad lietuviai žaistų ir galėtų tobulėti ir man nepatinka, kai klubai atsiveža legionierius, kurie būna silpnesni už vietinius lietuvius, bet jokiu būdu nesu protegavimo šalininkas. Geriau, kad tas protegavimas būtu atliekamas papildomų treniruočių metu, klubai turėtų trenerius, kurie individualiai dirbtų su žaidėjais tiek aikštėje tiek už jos ribų ir juos spaustų laimėti konkurencinę kova, bet be jokių nuolaidų popieriuje.
O kaip ruošiami žaidėjai Ispanijoje ar Anglijoje?
Čia labai platus klausimas, reikėtų atskiros temos. Aš pats esu ispaniškos mokyklos gerbėjas. Man patinka visa jų struktūra ir tai, kad nevisuomet galėdami įpirkti brangius žaidėjus, jie labiau siekia užsiauginti savo futbolininką.
La Liga čempionate žaidžia 20 klubų, Segunda lygoje - 22, Segunda B – 80, Tercera – 360, tuomet Preferente dar 500+ klubų ir visi šie klubai turi savo akademijas bei B komandas.
Ir visa tai tikra, ne dėl licencijavimo paukščiukų ir varnelių. Jaunimas B komandose varžosi su stipriomis vyrų komandomis, paaugliai anksti paragauja tikro futbolo. Tiek vėlyvo, tiek ankstyvo brendimo futbolininkai gali rasti sau tinkama terpę tobulėti. Anglijoje antrosios komandos rungtyniauja „savo sultyse“ - jaunimas prieš jaunimą. Todėl vis daugiau talentingų anglų išvyksta į užsienį ir ieško savo šansų pereiti į profesionalų futbolą, nes tai padaryti Anglijoje sudėtinga.
Kuo atsilieka Lietuva futbolo žaidėjų paruošime?
Nesigilinant į visus niuansus labiausiai atsiliekame, kad struktūriškai esame prastai išsivystę, nėra piramidės, nuoseklumo, maža konkurencija netobulina nei jaunųjų futbolininkų, nei trenerių.
Lietuvoje yra gabių vaikų, bet problema, kad jie neturi pakankamos konkurencijos savo treniruotėse ir rungtynėse. O jeigu vaikas savo grupėje ženkliai geresnis už kitus ir neturi sau lygių, tai po kelių metų jis jau bus iššvaistęs savo potencialą.
Man atrodo, jog gabiausiai vaikai visgi turi būti suburti į vieną vietą. Manau, kad NFA idėja buvo gera, tik nepakankamai gerai realizuota.
Kaip vertinate Anderlechto sistemą?
Iš vienos pusės, gerai treneriams turėti kažkokį įrankį, bet aš nelabai tikiu kopijomis. Tikimybė, kad tai kas veikia belgiškomis sąlygomis, veiks ir ženkliai kuklesnėmis lietuviškomis sąlygomis, nėra didelė.
Čia gal kaltas mano maksimalizmas, aš visko noriu kokybiškai ir nešvaistant kieno nors laiko. Man kyla retoriškas klausimas: kaip gali bandyti mažinti atsilikimą nuo Belgijos futbolo, jeigu kopijuoji tai, ką daro jie?
Ten, kur įmanoma, turime dirbti geriau nei dirba didžiosios futbolo šalys, o spragų galima rasti pas visus. Didžiosios šalys pirmiausiai orientuojasi į gerą esamų žaidėjų atranką, o ne į potencialo „išgręžimą“ iš kiekvieno vaiko, o būtent į tai turėtume orientuotis mes.
Gratas Sirgėdas, Liucija Vaitukaitytė ar Paulius Golubickas atsirado be sistemos, kas parodo, kad daug dalykų priklauso nuo pačių futbolininkų: meilės futbolui, pasiaukojimo ir charakterio. Man atrodo, kad čia turime kur pasitempti – anksčiau atpažinti talentus ir visais įmanomais būdais padėti jiems atsiskleisti. Kartais atrodo, kad daugiau dėmesio skiriame vidutinybėms, kurie nusėda „Pirmoje lygoje“, o ne talentingiausiems futbolininkams, kurie galėtų žaisti užsienio lygose.
Pasikartosiu, kad jeigu norime būti konkurencingi, tai metodiškai turime pasiruošę geriau nei kitos futbolo šalys. Ir tai yra įmanoma, bet tam reikia daug noro, darbo ir tikslingų investicijų.
Dėkoju Jums už pokalbį.
Dėkui Jums!
Kalbino Artūras Žarnovskis
