Lenkijai išgyvenant futbolo pakilimą, lietuvių susidomėjimas šios šalies futbolu išaugo. Prie to prisidėjo ir Lietuvos rinktinės narių žaidimas Lenkijos aukščiausioje lygoje. Dažnas net nuvažiavo pasižiūrėti rungtynių gyvai ir populiariausia nuomonė, iš tų, kurias esu išgirdęs, tokia: „Futbolo lygis, žinoma, žemesnis nei didžiųjų Europos lygų, bet visa atmosferą ir visa vertę kuria fanai.”
Tad kokie tie fanai? Teisūs tie, kurie lenkų tipinį chuliganą apibūdina kaip fiziškai tvirtą, radikalų, nacionalistinių pažiūrų ir konfliktišką skustagalvį. Lenkijos stadionuose galima pamatyti iš tiesų šokiruojančių vaizdų. Pavyzdžiui Gdansko „Lechios“ chuliganai nuolat iškelia banerį, kuriame vaizduojamas Rudolfas Hesas – liūdnai pagarsėjęs vienas įtakingiausių Trečiojo Reicho žmonių, kuris buvo dešinioji Adolfo Hitlerio ranka. Tie patys chuliganai reikšdami savo rasistines pažiūras nepasitenkino tuo, kad per rungtynes apmetė bananais Ščecino komandos legionierių iš Brazilijos. Papildomai buvo iškelta vėliava, kurioje kraupiai vaizduojamas Kukluksklano pakartas juodaodis. Per Žešuvo derbį „Resovios“ fanai iškėlė perbrauktą žydrai baltą (varžovų spalvos) žmogų su aliuzija į žydišką kilmę. Antisemitiškas užrašas skelbė: „Mirtis kuprotoms nosims.“ Šalyje, kuri be galo stipriai nukentėjo nuo nacizmo ir sovietinės priespaudos, chuliganai plačiai skleidžia rasistines ir antisemitiškas pažiūras. Lenkijoje beveik kiekvieną savaitgalį vyksta masinės sutartos muštynės. Su Lenkijos chuliganų organizuotumu teko susidurti ir Lietuvai. 2007 metais Vilniaus Vėtros stadione rungtynes buvo nutrauktos, 2011 metais Kaune policijai ir viešojo saugumo tarnybai net ir išsitraukus visą savo amuniciją sunkiai sekėsi pažaboti siautėjančius lenkus. Lenkijos grupuočių „žygdarbių“ sąrašą būtų galima tęsti be galo.
Tačiau Lenkijoje futbolo grupuotės vertinamos nevienareikšmiškai. Kas nutiko, kad jiems galima rasti pateisinimą ir dalis žmonių jiems simpatizuoja net po tokių akibrokštų? Fanai rodo ir kitą savo veidą. Jie imasi organizuotos socialinės veiklos. Štai Varšuvos „Legia“ sirgaliai per rungtynes renka aukojamus pinigus. Surinkę didelę sumą nupirko Varšuvos vaiko centrui gyvybiškai svarbų ir ilgai lauktą reanimobilį su įdiegta moderniausia įranga. Taip pat už sirgalių surinktus pinigus reguliariai remontuojamos vaiko centro patalpos (turbūt net nereikia minėti, kad tokiais atvejais visi pinigai panaudojami skaidriai ir korupcinių atvejų nebūna). Tie patys Lechia palaikantys skustagalviai periodiškai organizuoja įvarius renginius vaikų namuose. Taip pat pinigai skiriami užsienyje veikiančioms mokykloms. Chuliganai prižiūri kapines, per Kalėdas remia skurdžias šeimas, išlaiko gyvūnų prieglaudas. Todėl juokaujama, kad kalbant apie lenkų futbolo fanus, negalima visko dažyti juodomis ar baltomis spalvomis – vienintelės jiems tinkamos spalvos yra balta ir raudona.
Tad panagrinėkime lenkų futbolo aistruolių istoriją detaliau, kad ir kiekvienas iš mūsų galėtų susidaryti savo nuomonę.
Nusikelkime į 1912 metus. Žymus to meto Cracovia aistruolis lenkų rašytojas Tadeusz Boy Zelenski parašė satyrinį feljetoną, kurio pavadinimas „Futbolininko kupletas.“ Kūrinyje nupasakojamos muštynės tarp futbolininkų ir aistruolių. Tuo metu minėtos muštynės buvo miesto kasdienybė. Tiesą sakant sirgalių susirėmimai Lenkijoje praėjusio šimtmečio pradžioje buvo tiek pat dažni, kaip ir dabar. Anuomet muštynės dažniausiai kildavo dėl politinių pažiūrų. Pavyzdžiui Varšuvos „Marymont“, „Skra“, „Sarmat“ klubus įkūrė socialdemokratų partijos, tad nenuostabu, jog tų komandų gerbėjams visada kildavo problemų, kuomet vykdavo rungtynės su nacionaldemokratų remiamu „Sokol“ ar ypač nacionalistinių pažiūrų „Korona“ gerbėjais. Krokuvoje buvo užprogramuoti konfliktai, kai žaisdavo tautinių mažumų pilna Cracovia prieš Wisla, į kurią principingai nebuvo kviečiami žydų kilmės žaidėjai. Net ir dabar, praėjus daugiau nei 100 metų, raudonai balti „Cracovia“ sirgaliai vadina save „Jude Gang“ (Žydų gauja).
Įtampa tarp žydų ir lenkų tuo metu buvo juntama visose socialinio gyvenimo srityse, o stadionuose ji pasiekdavo savo apogėjų. Žydai mobilizuodavosi ir principingai demonstravo savo vienybę palaikydami tiek vietinius, tiek iš užsienio atvykusias žydų pagrindu sudarytas komandas. Bet įtampos buvo ir tarp kitų tautybių. Lenkai varžėsi ir su vokiečiais. Visa tai 1927 metais pavirto į masines riaušes. Čempionų titulą lėmusios rungtynės tarp Krokuvos „Wisla“ ir daugiausiai vokiečių atstovaujamo „1. FC Katowice“ sutraukė minias gerbėjų. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad vien lenkų į stadioną susirinko apie 15 tūkst. Teisėjui, kuris buvo lenkas, neįskaičius Katovicų komandos įvarčio, kilo masinės muštynės. Vokiečių sirgaliai įsiveržė į aikštė, aistras malšinti mėgino dvi kuopos kareivių ir tik sunkiosios kavalerijos pasirodymas sutramdė įsisiautėjusius aistruolius. „Wisla“ tapo Lenkijos čempione, o aistros nenurimo dar ilgą laiką. Praėjus daugiau nei 20 metų minėtas teisėjas prisipažino, kad palaikė lenkus ir sąmoningai jiems pagelbėjo.
Aiškintis savo santykius stadionuose tapo tiek įprasta, kad ten savo nesutarimus spręsdavo ne tik lenkai su kitomis tautinėmis mažumomis. Tarpukariu žydai pliekėsi ir savo tarpe. Sionistai stadionuose kariavo su Bundo (Visuotinės Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjungos – žydų socialdemokratų organizacijos) nariais. Nevengdavo į konfliktus įsivelti ir dabartinės Ukrainos gyventojai. Netrūko susidūrimų ir vėlesniais metais, bet po Antrojo pasaulinio karo valdžią perėmęs komunistinis režimas stengėsi riboti neigiamos informacijos sklaidą.
Šiuolaikinių futbolo fanų istorija prasidėjo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Tuo metu prasidėjo organizuotos išvykos paskui svečiuose žaidžiančias palaikomas komandas. Klubų palaikymo aistra apėmė visą Lenkija ir galiausiai tapo įprasta, kad žaidėjai buvo palaikomi tiek namuose, tiek net ir labai tolimose išvykose. Tradicija išliko iki šių dienų ir vietiniame čempionate neretai į išvykas keliaujančių fanų skaičius viršija 1000. Šiuo metu veikiančių stiprių, gausių ir gerai organizuotų grupuočių yra be galo daug ir beje ne tik aukščiausioje lygoje. Tačiau jų tarpusavio santykiai primena gryniausią muilo operą.
„Zgodos“ „ukladai“„kosy“ – tai trys svarbūs žodžiai, kuriuos privaloma žinoti, skaitant apie Lenkijos futbolo chuliganus.
„Zgoda“ – tai sąjunga, kuri yra sudaroma tarp dviejų klubų gerbėjų, nuo mažiausio iki seniausio, nuo taikaus ofiso darbuotojo iki aršiausio chuligano. Seniausia ir garsiausia „zgoda“ yra tarp Gdansko „Lechia“ ir Vroclavo „Slask“ komandų. Ji trunka kiek daugiau nei 40 metų. Ir net oficialūs komandos puslapiai praneša, kad tai yra „zgodinis“ mačas. Tuomet dažnai abiejų komandų aistruoliai tribūnose būna kartu ir vieni kitus palaiko. Kai komandos žaidžia prieš savo aršiausius priešus, jie visada sulaukia pastiprinimo iš savo sąjungininkų. Anksčiau prie šios sąjungos nariai buvo ir Krokuvos „Wisla“ gerbėjai, tačiau pastarieji susirado kitus draugus (susidraugauta su „Widzew“, Chožuvo „Ruch“ ir „Elana“ iš Torunės fanais). Tiesa, kol kas tai žemesnio lygio sąjunga ir čia prisiminkime antrąjį svarbų žodį. „Uklad“ - susitarimas pasiekiamas tik tarp chuliganų grupuočių. Nebūtina draugystė tarp visų aistruolių, bet ilgainiui dažniausiai perauga į „zgodą.“ Šiuo metu daugiausiai spaudoje minimas ir bene garsiausias „ukladas“ sudarytas tarp Poznanės „Lech“ ir Lodzės LKS chuliganų. Draugystė ir bendros akcijos tęsiasi jau ilgus metus. Bet oficialiai apie tai buvo paskelbta vos prieš metus.
Trečias žodis - „Kosa.“ Jis reiškia, kad kitas klubas yra mirtinas priešas. Tokio klubo sirgalius stengiamasi pagauti, primušti, išgąsdinti, atimti atributiką. Daugiausia oficialių priešų turi Varšuvos „Legia.“ Tai nuo seno buvo kariuomenės remiamas klubas, tad ir taip esanti didelė trintis tarp sostinės ir kitų miestų tik dar labiau padidėjo. Beje jei klubų sirgaliai oficialiai nėra priešai, vis tiek stengiasi susikibti vieni su kitais.
Atrodo, kad viskas aišku, tad kur gi ta žadėta muilo opera? Pasirodo tarp fanų meilės trikampiai ne ką mažiau intriguojantys nei geriausių serialų scenarijuose. Pavyzdžiui Chožuvo „Ruch“ draugauja su Torūnės „Elana“ gerbėjais ir tuo pačiu su to paties miesto „Apator“ gerbėjais. Tačiau vieno miesto „Elana“ ir „Apator“ tarpusavyje yra nesutaikomi priešai. Tad atsitinka net kuriozinių atvejų. Abiejų komandų gerbėjams važiuojant palaikyti savo draugų iš Chožuvo „Ruch“ traukinyje įvyksta tokie susirėmimai, kad ne visi iki tų draugų ir pajėgia nuvažiuoti.
Dar vienas sunkiai suvokiamas faktas apie „Legia“ sirgalius. Jie nuo seno garsėjo draugystėmis su „Zaglebie“ iš Sosnovco bei „Pogon“ iš Ščecino fanais. Ir nors visur buvo sakoma, kad tai trijų klubų sąjunga, iš tikrųjų tai buvo dvi atskiros „Legia“ sąjungos su dviem skirtingais klubais, kurie tarpusavyje mėgdavo pakariauti. 2013 metais sąjungos nutrūko, kai to paties klubo atstovai mušėsi tarp savęs.
Protu sunku suvokti kaip buvusios draugystės išvirsta į neapykantą ir cinizmą. „Wisla“ ir „Slask“ draugystė nutrūko ir pirmosiose po nutrauktų santykių rungtynėse „Wisla“ fanai ėmė skanduoti: „Kur yra Rolikas?“ Taip primindami tragiškai žuvusį „Slask“ faną, kurio laidotuvėse patys neseniai dalyvavo.
Lenkijos Policijai vis dar nepavyksta sutramdyti smurto proveržių, net jei apie juos sužinoma iš anksto. 2004 metais policija nukentėjo ypač stipriai. Chožuve kilo fanu muštynės, jas tramdė pareigūnai, kuriems baigėsi dujos ir guminės kulkos, tada laukė fanų kerštas. 55 policijos pareigūnai pateko į ligoninę, sudegė 12 automobilių, buvo sulaikyti 109 asmenys. Tai paskatino papildyti Lenkijos baudžiamąjį kodeksą specialiu straipsniu, kuriame numatyta laisvės atėmimo bausmė už dalyvavimą muštynėse tarp sirgalių. Tačiau chuliganizmo pažaboti nepavyko. Priešingai, policijos veiksmai, kurie beje kartais baigiasi ir sirgalių mirtimis, iššaukia nežaboto žiaurumo proveržius ir kova tarp pareigūnų bei chuliganų yra ypač arši ir neretai tragiška. Ar pareigūnams pavyks įtvirtinti savo valdžią, kaip kad pavyko Anglijos kolegoms, ir kiek tai kainuos lieka atviru klausimu. Įstatymai vis dar ciniškai laužomi (pavyzdžiui už pirotechnikos naudojimą taip pat gresia laisvės atėmimo bauda, tačiau kiekviename stadione pirotechnikos yra per akis). Tad visi sirgaliai turi bendrą priešą – policiją. Tačiau visi turi ir bendrą meilę. Beveik visus sirgalius vienija religija ir rinktinė.
2005 metų balandžio 1-ą dieną Poznanėje žaidė vietos „Lech“ ir Ščecino „Pogon“. 39 minutę esant rezultatui 0-1 į aikštelę link teisėjo pasileido vienas iš Poznanės futbolo chuliganų. Netrukus rungtynės buvo nutrauktos. Minėtas fanas teisėjui pranešė, kad tik ką mirė popiežius Jonas Paulius II. Teisėjas nedvejodamas priėmė sprendimą dėl kurio niekas neprieštaravo. Klubų fanai užtvindė visų miestų bažnyčias. Kartą metuose vyksta bendros pamaldos, kur aršiausi priešai meldžiasi vienas šalia kito. Tad Lenkijos fanų tarpusavio santykiai yra ant tiek persipynę ir sudėtingi, kad vienu straipsniu jų išnarplioti nepavyks. Palikime tai ateičiai, o važiuodami į Lenkiją būkite atsargūs dėvėdami komandų atributiką. Nežinia kurios grupuotės ar kurios sąjungos narys sugalvos, kad taip daryti nevalia.
Papildomi faktai:
- Stipriausiais fanais laikomi Lech sirgaliai. Jų sąskaitoje tik vienas pralaimėjimas per sutartas muštynes per daugybę metų
- Beveik visi klubai turi pasitvirtinę draugystes su kitų klubų fanais. Lietuviškoji Balstogės „Jagiellonia“ išsiskiria tuo, kad tai vienintelis vienišas ir draugų neturintys klubas. Gal todėl geltonai raudoni linksta prie Maskvos „Spartak“ gerbėjų.
- 2000 m. Lietuvos gerbėjai pirmą kartą susidūrė su baisiaisiais lenkų chuliganais. Į Vilnių atvyko Chožuvo „Ruch“ grupuotė „Psychofans.“ Gal kiek netikėtai lenkai gavo į skudurus prie operos ir baleto teatro bei Žalgirio stadiono ir išvažiavo pažadėję atkeršyti. Atsakomajame mače tik gausios policijos pajėgos išgelbėjo Pietų-IV Ultras atstovus nuo lenkų keršto.
