Dėl interviu su Laurynu Kasčiūnu susitarėme per Pauliaus Ambrazevičiaus futbolo viktoriną. Užsiminus, kad jau senokai gvildename mintį pakalbinti L. Kasčiūną futbolo klausimais, jis iš karto davė sutikimą ir pažadėjo surasti tam laiko. Po kelių dienų susisiekus, L. Kasčiūnas „perstumdė“ kelis suplanuotus susitikimus ir greitai rado kur įterpti laiką mūsų pokalbiui. Kalbėjomės Seimo kavinėje ir pradėjus diskutuoti apie futbolą susitikimas užtruko ilgiau nei planuota.
L. Kasčiūnas yra aktyvus politikas, Seimo narys, politikos mokslų daktaras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys. Nors L. Kasčiūnas specializuojasi tarptautinių santykių ir nacionalinio saugumo srityse, futbolo sirgaliai ji vadina „ultrų“ atstovu Seime. „Man tai malonus komplimentas“ – sako parlamentaras.
Toks apibūdinimas kilo ne tik dėl to, jog jis būna dažnas svečias aktyvių sirgalių tribūnoje, bet ir dėl to, kad jis nedelsiant reaguoja į įvairius sirgalių ir policijos konfliktus, siūlo įstatymų pataisas ir būna bene vienintelis gerai girdimas balsas išsakant fanų argumentus.
Taigi Jūsų dėmesiui „Sveiks valio“ pokalbis su L. Kasčiūnu.
ARTŪRAS ŽARNOVSKIS
Kas Jums yra futbolas, su kuo pirmiausiai asocijuojasi šis žodis?
Pirmiausia – su Lietuvos atgimimu. Dar ir dabar puikiai prisimenu vaizdus, kai tėvas vedėsi į stadioną, kuriame Žalgiris priėmė Charkovo „Metalist“ (pastaba: 1988 m. Vilniaus Žalgiris – Charkovo „Metalist“ 1:2). Tuo metu man buvo šešeri ir man tautinio atgimimo jausmas stadione paliko neišdildomą įspūdį. Juk Lietuvos trispalvė pirmą kartą suplevėsavo ne kur kitur, o būtent Vilniaus Žalgirio rungtynėse. Puikiai prisimenu ir pirmas Lietuvos rinktines tarptautines rungtynes, kurias stebėjau gyvai. Tai buvo lygiosios prieš tuometinius Europos čempionus danus pilnutėliame Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Akyse stovi vaizdas, kai a.a. Martinkėnas atrėmė smūgį, išgelbėjusį nuo pralaimėjimo. Vėliau Danija nepateko į pasaulio čempionatą ir galbūt pritrūko tų taškų, prarastų Vilniuje. Buvau stadione ir tuomet, kai turėjome galimybę įveikti Airijos rinktinę bei užimti antrąją vietą atrankos grupėje. Visi šie pirmieji futbolo atsiminimai ir asocijuojasi su atgimimu bei lietuviška tapatybe.
Futbolas ir kitaip formavo mano asmenybę. Pirmoji mano perskaityta knyga buvo Rimo Mackevičiaus „Futbolas – milijonų aistra“, kurią ilgainiui išmokau kone atmintinai. Kaip ir daugelis vaikų nepraleisdavau per televiziją rodomų pasaulio ir Europos čempionatų, kuriuose ėmiau simpatizuoti vokiečiams ir jų žaidimo stiliui. Net ir dabar mano sąmonėje liko vertinimas, kad tik pasaulio čempionatą laimėjęs futbolininkas gali pretenduoti į geriausio žaidėjo statusą.
Kaip vėliau pradėjote lankytis stadione savarankiškai?
Reguliarus ėjimas į stadioną bei dalyvavimas išvykose prasidėjo studijų metais. Daugelis Vilniuje žino, kas yra „Pietų - IV“ ir turi vienokį ar kitokį santykį su šiuo, pavadinčiau, reiškiniu. Man visuomet darė įspūdį šis judėjimas. Jis turi labai didelę vidinę jėgą ir tai mane užkrėtė. Apskritai palaikymas, fanai ir futbolo kultūra man dabar tapo svarbiau nei pats futbolas. Nors „Pietų - IV“ būna tai stipresnė, tai silpnesnė, tačiau jie per daug metų vis tiek buvo kartu su Vilniaus „Žalgiriu“ ir neleido šiam klubui numirti. Tai yra kažkas unikalaus. Taip pat „Pietų - IV“ visuomet buvo dešinių pažiūrų ir jiems nebuvo svetimas tautiškumas. Man asmeniškai tai labai artima.
Kur patiriate daugiau emocijų, Vilniaus „Žalgirio“ ar Lietuvos rinktinės rungtynėse?
Šiuo metu su Lietuvos rinktine labai sunku gauti teigiamų emocijų. Tai nereiškia, kad palaikymą sėkmingu laikau tik tuomet, kai komanda laimi. Jaučiu pareigą rinktinę palaikyti ir tuomet, kai jai sunku. Nors tai vis mažiau suprantama aplinkiniams. Visai neseniai buvau Charkove palaikyti Lietuvos rinktinės, įdėjau nuotrauką į Facebook ir pasipylė pašaipos: „radote, ką palaikyti“. Tad visuomenei visgi rezultatas svarbus. Tikiuosi, kad ištikimi fanai kada nors bus apdovanoti už savo ištikimybę sėkmingesniais rezultatais, nors galbūt ir bus sunkiau patekti į stadioną per išaugusią „sėkmės medžiotojų“ minią. Na o Žalgirio rungtynėse teigiamų emocijų šiuo metu gerokai daugiau. Man patinka „Žalgirio“ ir „Sūduvos“ konkurencija, kuri kas kartą baigiasi netikėtai.
Kiek kartų esate buvęs išvykose?
Priskaičiuoju virš 25, įskaitant Lietuvos rinktinės ir Vilniaus „Žalgirio“ išvykas. Labai įsiminė išvyka į Rumuniją, kurioje pamačiau turbūt gražiausią rinktinės pergalę rezultatu 3:0. Tuomet tai buvo nuostabi rinktinė, o emocijos tribūnoje tiesiog sprogo. Važiavau per daug nieko nesitikėdamas, todėl įspūdis buvo dar didesnis. O su „Žalgiriu“ įsiminė išvyka į Chožuvą, kuriame vilniečiai žaidė prieš „Ruch“. Mūsų laukė „psycho fanai“, kurie prieš tai Vilniuje nebuvo svetingai priimti. Esu dirbęs Seimo pirmininko patarėju ir dalyvavęs įvairiuose renginiuose, bet tiek policijos pajėgų, kiek jų buvo tąkart, man dar neteko matyti. Likus 100 km. iki stadiono mus ėmė sekti varžovų fanai, tačiau policijos dėka susidūrimų pavyko išvengti. Stadione visas stadionas buvo nusiteikęs prieš mus. Adrenalino buvo labai daug.
Parlamento narys tarp aktyviausių fanų nėra dažnas reiškinys Europoje. Kaip tokį Jūsų pomėgį vertina aplinkiniai?
Niekada dėl to nesulaukiau neigiamų reakcijų. Matau tik privalumus. Seimu gyvenimas nei prasideda, nei baigiasi. Apskritai mane visuomet domino sporto ir politikos santykis, įvairių ideologijų persipynimas tribūnoje, pažiūrų takoskyros. Kas sako, kad nereikėtų painioti sporto ir politikos, paprastai, neišmano nei sporto, nei politikos. Man dažnai tribūna yra kaip demokratijos lopšys, kur visi elgiasi laisviau ir nesidangsto politkorektiškumo kaukėmis. Net ir tarptautinių santykių požiūriu galima atrasti įdomių paralelių. Pavyzdžiui, Lietuvos strateginiai partneriai yra Ukraina ir Sakartvelas, bet pirmiausia, dar sovietmečiu, abipusiai draugystės jausmai buvo puoselėjami tarp šių šalių fanų. O štai Minko futbolo fanai visuomet draugavo su Maskva. Man tribūna yra saviraiškos erdvė ir labai stengiuosi, kad fanai būtų apginti ir toliau turėtų tą erdvę, jos neribojant neadekvačiomis sankcijomis.
Kaip Jums sekasi spręsti susidrausią situaciją tarp policijos ir fanų, kuomet dėl įvairių pažeidimų buvo pritaikytos griežtos sankcijos sirgaliams ir jiems uždrausta keletą metų lankytis renginiuose?
Mano vertinimu tokias nuobaudas gali skirti tik teismas, o ne pareigūnas, kaip kad yra dabar. Dabar taikomos sankcijos, mano nuomone, yra neproporcingos. Kai ėmiau kelti šį klausimą Seime ir teikti pasiūlymus teisės aktų pakeitimams, nesitikėjau, kad būsiu iš karto suprastas. Girdėjau replikas, kad palaikau chuliganus. Įvairios institucijos dažnai nupiešia nepalankų fanų vaizdą iš vienos varpinės. Tačiau ėmiau aiškinti, kad šiuo atveju kalbama apie demokratijos principus, saviraišką ir nuobaudas už iškeltą kelių raidžių vėliavą. Taip gali nutikti ir politiniame mitinge, kur žmogui bus atimta teisė reikšti savo protestą ir apribota galimybė ginti savo teises. Priminiau, kokį vaidmenį suvaidino futbolo fanai per Maidano įvykius Ukrainoje ar per riaušes Anglijoje. Juk jie visuomet drąsiai gina pamatines šalies vertybes. Fanai dažnai yra tikroji pilietinė visuomenė. Po šių paaiškinimų Seime supratimo daugėja ir pavyko įtikinti kolegas. Labai džiaugiuosi, kad ir skirtingų grupuočių fanai šiuo klausimu sugebėjo susivienyti ir kalbėti vienu balsu.
LFF vadovai pastaruoju metu yra gan dažni svečiai Seime, kur reguliariai pristatoma LFF veikla. Akcentuojama, kad būtent naujieji LFF vadovai įvedė naujus skaidrumo standartus. Kaip ir vertinate tokį naują LFF ir politikų dialogą?
Vertinu kaip legitimizacijos siekį ir norą savo veiklą pridengti politikų vardais. Aš nustojau vaikščioti į susitikimus su LFF ir juokais pasakau, kad nedalyvausiu susitikimuose, kol jie nepasikeis savo prabangių automobilių vardinių numerių. Žinoma šaržuoju, bet tai yra tam tikra simbolika. LFF šiuo metu turi kriminalizacijos šešėlį. Tomui Danilevičiui esu labai dėkingas už įvarčius, pergales ir puikias emocijas. Vertinu jį kaip asmenybę, tačiau pati LFF sistema deja ta pati. Keičiasi sistemos žaidėjai, bet nesikeičia taisyklės. Tai labai uždara ir neatskaitinga organizacija.
Turbūt girdėjote populiarią nuomonę, kad valdžia turi įsikišti, gauti UEFA diskvalifikaciją ir futbolas galės pradėti nuo balto lapo. Kaip vertinate tokius siūlymus?
Man tai labai sunkus klausimas. Dažnai taip sakantys nevaikšto į futbolo rungtynes ir jie tikrai nieko nepraras. Tačiau yra, kas praras. Juk kalbama ir apie klubinį futbolą. Yra žmonių, kuriems tai būtų dalies gyvenimo praradimas. Iš kitos pusės artėjame prie situacijos, kai kažką daryti teks ir reikės ieškoti būdų kaip gerinti situaciją. Kečiasi ir UEFA požiūris, ji jau nebedalina diskvalifikacijų taip lengvai. Apie tai reikia galvoti. Svarbiausia, kad nenukentėtų tie, kurie nėra kalti.
Kiek futbolo tema dažna Seime?
Atgyja per didžiuosius čempionatus. Tuomet žmonės diskutuoja ir visi dalinasi įspūdžiais. Yra keletas Seimo narių, kuriems futbolas kažką reiškia. Krepšinis yra populiaresnis, bet bendraminčių turiu.
Ko palinkėtumėte futbolo bendruomenei?
Kad futbolas sirgaliams grąžintų gerų emocijų skolą, už begalinę ištikimybę ir kantrybę. Kad tie, kurie buvo kartu sunkiausiomis akimirkomis, turėtų savąją triumfo valandą.
