Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje Lietuvos futbole savo galią demonstravo Šiaulių „Karedos“ komanda. Jos pavadinimas dedikuotas klubo įkūrėjų Karinos ir Edvino garbei. Tai buvo laikai, kai futbolo klubų savininkai troško pabrėžti savo įtaką be išskirtinumą. Vilniaus „Žalgirio“ savininkas Janušas Loputis rūpestingai globojo komandą, pavadinimu „Polonija-Janušas“. Žydrūnas Buzas turėjo Marijampolės „Žydrių“, o apie Romo Marcinkevičiaus valdytą Mažeikių „Romar“ legendos sklando iki šiol.
Vilmantas REMEIKA
Artūras ŽARNOVSKIS
MO muziejuje Vilniuje neseniai ypatingo populiarumo sulaukė paroda „90-ųjų DNR“. Pirmasis laisvės dešimtmetis dažnai vadinamas laukiniu. Jei kas nors kurtų 90-ųjų Lietuvos futbolo parodą, vienas iš eksponatų galėtų būti medicininiai skalpeliai. Kodėl? Viskas per ilgą liežuvį ir „Karedos“ vadovų principingumą.
Knygos „Lietuvos futbolas 1922-1997“ iliustracija
„Nupjaukite man...“
Nusikelkime į 1996-1997 metų Lietuvos aukščiausios lygos sezoną. Jis vyko dviem etapais. Rudenį 16 komandų sužaidė ratą ir prieš pavasario ratą skilo į dvi dalis.
Dėl medalių kovojusioje A grupėje rungtyniavo tiek „Žalgiris“, tiek jo dubleriai „Žalgiris-2“, tačiau tais laikais tai buvo normali praktika ir J. Lopučiui skersai kelio niekas nestojo.
1997-ųjų pavasarį itin solidžiai atrodė talentingų futbolininkų prisirinkusi „Kareda“, kurią treniravo Algimantas Liubinskas. Šiauliečiai užtikrintai artėjo link čempionų titulo. Tačiau „Karedai“ ir jos treneriui jokios pagarbos nerodė tuometinis LFF prezidentas Vytautas Dirmeikis.
V. Dirmeikis viešumoje kalbėjo retai, bet kai tą darydavo, patekdavo į antraštes. Sykį V. Dirmeikis pareiškė, kad jei „Kareda“ taps čempione, leis jam nupjauti vyrišką pasididžiavimą.
Šiauliečiai buvo principingi ir šį pareiškimą įsidėmėjo. Su kiekvienomis rungtynėmis „Kareda“ artėjo link titulo, o jį užsitikrino priešpaskutiniame ture Vilniuje 1:0 įveikdami „Žalgirį“.
Kalbėta, kad tuometinis „Karedos“ vadovas Egidijus Šimkus kelionei į sostinę pasiėmęs netgi medicininių skalpelių ir užsukęs pas V. Dirmeikį, ketino grįžti su neeiliniu trofėjumi. Tačiau V. Dirmeikis „už bazarą“ neatsakė ir savo brangenybių nepaaukojo. Bet suprato, kad tokiais pareiškimais mėtytis negalima.
Prabėgus 23 metams, A. Liubinskas pokalbyje su „Sveiks Valio“ juokdamasis patvirtino, kad V. Dirmeikis žadėjo paaukoti savo pasididžiavimą. Tiesa, treneris teigė nežinojęs, ką savo rankinėje į Vilnių vežėsi E. Šimkus.
LFF vadas savo neapykantą šiauliečiams demonstravo atvira forma.
„Jis norėjo sužlugdyti „Karedos“ komandą. Teisėjams prieš rungtynes duodavo nurodymus, kaip dirbti. Bet jie teisėjaudavo sąžiningai“, – prisiminė A. Liubinskas teigdamas, kad V. Dirmeikis jo negalėjo pakęsti.
Santykiai tarp šių asmenų pašlijo dar 1994 metų rudenį. Tuomet A. Liubinskas buvo išmestas iš Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio posto, nors lietuviai Europos čempionato atrankoje išvykose įveikė Ukrainą ir Slovėniją.
„V. Dirmeikis nekentė manęs. Per jaunimo rinktinės rungtynes norėjo išvaryti mane iš stadiono. Kai treniravau rinktinę, turėjome vykti į Čekiją. O V. Dirmeikis tą kelionę atidavė Kauno „Inkaro-Grifo“ komandai. Kodėl? Dirbdamas rinktinėje, užantyje turėjau gyvatę vardu Stasys Stankus. Jis viską reguliavo ir siundė ant manęs federaciją“, – atskleidė A. Liubinskas.
Nuogas užpakalis... vidury aikštės
Nepaisant spaudimo „iš aukščiau“, „Kareda“ Lietuvos čempione tapo ir 1997-1998 m. sezoną, du sykius (1996 ir 1999 m.) iškovojo LFF taurę. Vėliau keistomis aplinkybėmis klubas persikraustė į Kauną ir netrukus žlugo, kaip ir dauguma panašių projektų.
„Buvome ambicingi ir nepasidavėme spaudimui. Kartą gavome kvietimą atvykti į Kaliningradą sudalyvauti kažkokioje miesto šventėje ir sužaisti draugiškas rungtynės su vietos „Baltika“. Mums sakė, kad po rungtynių lauks šventinė vakaronė ir pasisėdėjimas. Mes tas rungtynes laimėjome 1:0 ir niekas į jokias vakarones jau nekvietė, – juokėsi A. Liubinskas. – Turėjome solidžią komandą, į ją surinkome pajėgius futbolininkus. Žinojome, ką kvietėme ir nebuvo taip, kad renki bele ką.“
Šiauliečiai buvo ne tik ambicingi, bet ir išdidūs, o kartais tas išdidumas peržengdavo padorumo ribas.
Šiaulių ir Vilniaus futbolo priešprieša ruseno jau anksčiau. 1996 metų pavasarį „Kareda“ LFF taurės pusfinalyje eliminavo „Žalgirį“ (2:1 ir 2:1).
Tuometis „Karedos“ snaiperis Vidas Dančenka labai širdo, kad iš ilgamečio „Žalgirio“ trenerio Benjamino Zelkevičiaus nesulaukia kvietimo į nacionalinę rinktinę.
Kai atsakomosiose rungtynėse Vilniuje V. Dačenka įmušė įvartį ir įtvirtino „Karedos“ pranašumą, puolėjas sprinterio greičiu atskuodė prie „Žalgirio“ atsarginių suolelio, pasisukęs nusimovė trumpikes ir kelis kartus patapšnojo sau per nuogą užpakalį, šitaip išreikšdamas protestą.
Toks buvo mūsų futbolas 90-aisiais.
