Žaidėjas. Vėliau klubo prezidentas. Tuomet pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Po karo vėl prezidentas. Žydas, todėl turėjęs pasitraukti iš klubo į valdžią atėjus naciams. Įkalintas Dachau, tačiau išgyvenęs holokaustą. Atsisakęs emigruoti, vėl grįžęs į klubą, kur paklojo pamatus vienam sėkmingiausių klubų Europoje.
Artėjant tarptautinei holokausto aukų atminimo dienai, prisiminkime Miuncheno „Bayern“ prezidento Kurto Landauerio istoriją.
Po Landauerio mirties (1961 metais) ilgus metus apie jį nebuvo jokios užuominos spaudoje, radijuje ar televizijoje. Buvusį žaidėją ir keturis kartus klubo prezidentą, kuris iki šiol išlieka ilgiausiai šias pareigas ėjusi žmogumi, dėl juodų istorijos puslapių buvo lengviau pamiršti nei puoselėti jo atminimą. Tik praėjus daugiau nei 50 metų po Landauerio mirties spaudoje atsirado išsamūs straipsniai. Fanai susipažino su svarbiu praeities asmeniu, o klubo muziejuje atsirado garbinga vieta buvusiam prezidentui.
Kuomet Kurtas Landaueris rungtyniavo su „Bayern“ marškinėliais, šis klubas dar nebuvo reikšmingas Vokietijos futbole. Vėliau jis tapo klubo prezidentu, tačiau neilgam – Kurtui teko palikti pareigas ir išvykti kovoti į pirmojo pasaulinio karo frontą. Grįžęs jis vėl ėmėsi klubo vadovo pareigų. Po truputį stiprinant komandą pavyko pasiekti savo svajonę –1932 m. Miuncheno „Bayern“ pirmą kartą tapo šalies čempionu. Tačiau jau kitais metais jis turėjo palikti savo postą. Žydas negalėjo užimti tokių pareigų vadovaujant nacių rėžimui. Dar po 5 metų Kurtas Landaueris buvo suimtas dėl vienintelio savo „nusikaltimo“ – būvimo žydu. Tiesa Dachau koncentracijos stovyklą po mėnesio jam leista palikti. Apsižiūrėjus, jog Landaueris kovėsi pirmame pasauliniame kare, jam buvo padaryta nuolaidų ir tai suteikė galimybę išsaugoti gyvybę bei emigruoti į Šveicariją. Po karo, nors ir turėjo bilietą į JAV, jis vėl grįžo į „Bayern“. Iš naujo ėmėsi stiprinti klubą: teko atstatyti per karą sugriautą stadioną, iš naujo gauti sporto licenciją ir burti konkurencingą komandą.
Kurtas Landaueris iki pat 2003 metų buvo pamirštas, tačiau vokiečių žurnalistams paviešinus jo istoriją ir sėkmingus darbus, jis sugrįžo iš užmaršties. Dabar neretai galima pamatyti jam skirtus plakatus stadione, organizuojami jo vardo turnyrai, apie jį leidžiamos knygos ir statomi filmai.
