Pastaruoju metu įprasta sudarinėti įvairiausias simbolines rinktines. „Sveiks Valio“ kolektyvas nusprendė neatsilikti nuo šios mados ir surinko „Kitą Svajonių komandą“. Arba – Lietuvos rinktinę „su charakteriu“. Atkreipiame dėmesį, kad jos nereikėtų vertinti labai rimtai ir raginame pažvelgti per humoro prizmę.
GIEDRIUS ARLAUSKIS. Turbūt skandalingiausias Lietuvos vartininkas. Kieto charakterio žemaičiui atvirumas ne visada išeidavo į naudą. Konfrontacija su artimos aplinkos žmonėmis ir agentais, atviras konfliktas su žurnalistais ir pasiūlymas patiems „paspirti kamuolį“. Išvykęs į Ispaniją pasigedo lietuviškos žiniasklaidos dėmesio ir pareiškė, kad žmonės nelabai supranta, kokiame lygyje jis žaidžia. Galų gale – atsisakymas atstovauti nacionalinei rinktinei.
MANTAS SAMUSIOVAS. Mantas nebuvo krašto gynėjas, tačiau jį į kairįjį kraštą siunčiame „iš bėdos“ spragai užkamšyti. Juolab rinktinei atstovavo epizodiškai. Galėjo atstovauti ir dažniau, tačiau... Vien ko vertas žygis per naktinį Vilnių rungtynių su Ispanija išvakarėse, natūraliai iššaukęs rinktinės senbuvių „linčą“. Tuo M. Samusiovo trumpa karjera rinktinėje ir baigėsi.
IGORIS PANKRATJEVAS. Grėsmingos išvaizdos aukštaūgis kaunietis buvo tvirtas Vilniaus „Žalgirio“ gynybos ramstis. Tačiau pasižymėjo nelengvu charakteriu, o net tapus nacionalinės rinktinės treneriu bendravimas su žiniasklaida jam buvo sunkiai pakeliama našta. Trenerio Igorio karjeros „highlightas“ – 2006 m. po „Žalgirio“ pralaimėjimo „Ekranui“ vizitas į teisėjų kambarį ir pora miklių judesių, iš koto išvertusių mačo arbitrą a.a. Viktorą Chileckį. LFF Igoriui skirta „premija“ – 15 rungtynių diskvalifikacija.
TADAS GRAŽIŪNAS. Šalia savo partnerio gynybos širdyje Tadas atrodytų kukliai. Vis tik 16 skirtingų klubų žaidęs gynėjas už aikštės ribų taip pat nebuvo šventasis, mėgo aktyvų laisvalaikio leidimo būdą.
NERIJUS BARASA. Vienas kovingiausių rinktinės žaidėjų įsiminė sunkiu darbu aikštės viduryje, tačiau reikalui esant, galėdavo pagelbėti ir gynybos dešiniajame krašte. Nerijus neieškodamas žodžio kišenėje pasakodavo apie žaidėjų laisvalaikį, atsipalaidavimo būdus ir tai, kad po rungtynių jėgoms atstatyti mieliau rinkdavosi alų, o ne vandenį. Tiesa, ne visada. „Ispanai mus taip nuvargino, kad po rungtynių pirmą kartą gyvenime nenorėjau alaus“, – yra atviravęs. Tačiau visuomet pabrėždavo, kad tokioms atrakcijoms privaloma turėti saiką.
ARVYDAS NOVIKOVAS. „Mes žadžiame dėl savęs, o ne dėl žiūrovų“; „Man net juokinga, kai moterys pradeda kalbėti apie futbolą“; „Durnelis (Valdas Ivanauskas – red.), tegul mažiau geria“, – tai tik kelios iš daugybės Arvydo Novikovo į viešumą paleistų sparnuotųjų frazių. A. Novikovo talento futbolo aikštėje nenuginčysi. Nepaneigsi ir to, kad liežuvis dažnai tampa jo priešu.
RAIMONDAS ŽUTAUTAS. Vienas geriausių mūsų šalies vidurio saugų turėjo gerą karjerą užsienio klubuose. Tačiau karjera verslo pasaulyje nesiklostė taip, kaip norėta. Reikia turėti daug drąsos, kad iš buvusių bendražygių rinktinėje pasiskolintum pinigų ir vėliau vilkintum skolos atidavimą. Trumpai treniruodamas rinktinę R. Žutautas atrado receptą, kaip įveikti pasaulio čempionus ispanus: „Duodi į kaulą ir viskas. Visas jų žaidimas pasibaigs.“
MINDAUGAS KALONAS. Apie šio varėniškio nuotykius ne futbolo aikštėje būtų galima knygą parašyti, kurią skaitydami daugelis kilotų antakius. Tarpmiestinės kelionės taksi automobiliu, ar prieš svarbius skrydžius „pavogtas“ pasas – tai tik pora skyrių iš šios hipotetinės knygos. Dėl visų užkulisinių istorijų M. Kalonas galėtų drąsiai pretenduoti į „Kitos Svajonių komandos“ kapitono raištį. Liūdnas pavyzdys, kaip ypatingai perspektyvus futbolininkas gali sužlugdyti savo talentą. Kai norėdavo ir galėdavo, M. Kalonas sužaisdavo puikias rungtynes. Deja, norėdavo ir galėdavo retai.
EDGARAS ČESNAUSKIS. Aukšto lygio krašto saugas, tačiau sunkiai valdomu charakteriu. Taip pat iškalbingas faktas, bylojantis apie teisinius procesus su savo broliu. Edgaras neretai laikėsi koncepcijos, kad komanda ir treneris turi taikytis prie jo, o ne atvirkščiai. Po konflikto su Algimantu Liubinsku pareiškė nežaisiąs rinktinėje. Kai sykį futbolininkui asmeniškai paskambino pats Julius Kvedaras, E. Česnauskis atrėžė: „Neturiu tam laiko, einu žaisti teniso.“
LUKAS SPALVIS. Apmaudu, kad šio žaidėjo karjerą stipriai pristabdė sudėtingos traumos. Visgi ankstyva šlovė jaunuoliui buvo gerokai apsukusi galvą, dėl ko jį treniravusiems užsienio treneriams kildavo nemažai sunkumų. Charakteriu panašus į A. Novikovą – prisiminkime neadekvačias emocijas ir užsičiaupti raginančius gestus žiūrovams po pergalingo įvarčio į San Marino vartus per teisėjo pridėtą laiką, kai publika skandavo „gėda, gėda“. Vėlesniuose interviu ilgai ir nuobodžiai, lyg priverstinai išmoktą eilėraštį tekdavo kartoti, kad buvo ne taip suprastas ir žaidimas rinktinėje bei sirgalių palaikymas jam teikia didelį malonumą.
VALDAS IVANAUSKAS. Vyresnės kartos futbolo gerbėjai papasakotų daug pikantiškų detalių apie V. Ivanausko asmenybę dar nuo šlovingų „Žalgirio“ laikų. Jei netikite – galite paskaityti Valdo autobiografinę knygą „Žaidimas gyvenimu“, kurioje visi šie dalykai atpasakojami dar gana santūriai. Esminis skirtumas tas, kad skirtingai nuo daugelio kitų, Valdo žaidimui šėlionės pernelyg nekenkdavo. Jis galėdavo švęsti iki paryčių, o kitą dieną lyg niekur nieko įmušti „hat-tricką“ ir treneriams belikdavo skėsčioti rankomis.
TRENERIS – STASYS STANKUS. Neabejotinai patektų į labiausiai nemėgstamų Lietuvos futbolo veikėjų Top-5. Arba Top-3. Ilgametis LFF pilkasis kardinolas, tyliai ramiai tvarkęs savo asmeninius reikalus ir prisidėjęs prie jaunimo futbolo žlugdymo. 2000 m. pasiryžo pats treniruoti rinktinę. Vos pusmeti trukusi svaiginanti karjera baigėsi po pralaimėjimo 0:4 Gruzijai Kaune. Galbūt su šia komanda S. Stankui pavyktų išspausti geresnį rezultatą?
ATSARGINIAI:
VIDAS DANČENKA – nuogas užpakalis viduryje aikštės Vilniaus „Žalgirio“ atsarginių suolui ir treneriui Benjaminui Zelkevičiui kaip protestas už tai, kad nekviečiamas į rinktinę.
MARIUS PAPŠYS – nuo Permės „Amkar“, Čekijos lygos iki Telšių „Džiugo“ ir Mažeikių „Atmosferos“. Niekada neslėpė pomėgio tauriesiems gėrimams ir netgi apie tai be kompleksų diskutuodavo socialinėje erdvėje.
VALERIJUS MIŽIGURSKIS – už tai, kad peržiūros Maskvos „Spartak“ metu slapta bėgo iš klubo bazės „pasitūsinti“, taip pat pramiegojo į stovyklą skraidinusį lėktuvą ir galiausiai buvo išmestas. „Buvau jaunas ir kvailas“, – paaiškino po to.
MINDAUGAS GRIGALEVIČIUS – „Suvalko“ pravardę turėjęs puolėjas kovos menų veiksmų išmanymu nenusileistų ir I. Pankratjevui. Aikštėje ne vienam varžovui yra davęs „žuvų“. Įmušė daug įvarčių, tačiau ir raudonų kortelių prisirinko sočiai.
