(Pirmieji šio straipsnio skaitytojai – Sveiks Valio! Patreonai, kurie ir toliau gaus išskirtinius straipsnius pirmieji. Dėkojame jiems ir taip pat kviečiame jungtis www.patreon.com/sveiksvalio jei palaikote spausdinto futbolo žurnalo idėją.)
Ne per seniausiai aprašėme unikalią Lietuvos futbolo rinktinės išvyką 1996 metų rudenį į Braziliją žaisti draugiškų rungtynių su tuometiniais pasaulio čempionais. Tos viešnagės metu mūsiškiai sulaukė išskirtinio dėmesio, bet gėdos sau nepasidarė ir brazilams pralaimėjo 1:3.
VILMANTAS REMEIKA
Į Pietų Amerikos žemyną Lietuvos futbolininkai vėliau sugrįžo dar ne kartą.
1998 metų balandį lietuvius į Santjagą „atsivežė“ Čilės futbolo rinktinės vadovai. Čiliečiams tai buvo vienas pasirengimo etapų prieš pasaulio čempionatą Prancūzijoje. Ten Čilė pateko į aštuntfinalį, o jame 1:4 pralaimėjo Brazilijai.
„Manau, kad sulaukti kvietimo į Čilę mums padėjo neblogai sužaistos rungtynės su brazilais. Pietų amerikiečiai tikriausiai pamanė, kad tie lietuviai visai neprasti ir su LFF bendradarbiavęs agentas sugebėjo suorganizuoti dar vieną panašią išvyką. Pasikviesti Lietuvos rinktinę neturėjo kainuoti daug, be to, mes buvome kovingi“, – bendraudamas su „Sveiks Valio“, svarstė buvęs rinktinės gynėjas Naglis Miknevičius.
Panašiai mano ir nacionalinę komandą tuo metu treniravęs Kęstutis Latoža: „Rinktinė buvo aukštesnio lygio ir pajėgumo, buvo geriau vertinama. Neabejoju, kad LFF turėdavo daugiau pasirinkimų draugiškiems mačams, nei gauna dabar. Nesakau, kad mūsų visur laukdavo išskėstomis rankomis, bet susirasti oponentų draugiškoms dvikovoms buvo paprasčiau.“
N. Miknevičius sakė, kad ankstesnė išvyka į Braziliją paliko neišdildomų įspūdžių, o Čilėje aikčioti teko rečiau.
„Brazilijoje mes keliavome per pusę šalies, į Terezinos provinciją, tokia kelionė pridėjo nemažai spalvų. O Čilėje atvykome į Santjagą, modernų miestą, ten ir žaidėme. Buvo matyti ir kultūriniai bei ekonominiai pokyčiai, – lygino tuometinis „FBK Kauno“ žaidėjas. – Čilė laikoma viena labiausiai ekonomiškai išsivysčiusia Pietų Amerikos šalimi, ten vyrauja tvarka, gatvėse nerasi šiukšlynų. Ši valstybė man priminė europietiškąją Vokietiją – ekonomiškai stabilią ir tvarkingą.“
Taip pat jį sužavėjo gamta: „Didelį įspūdį paliko iš lėktuvo matyti Andų kalnai. Graži šalis su įvairiu klimatu: nuo šilumos paplūdimiuose iki sniego kalnuose. Nedvejodamas sutikčiau ten sugrįžti dar kartą.“
K. Latoža atskleidė pietų amerikiečiams pavydėjęs aistros futbolui.
„Santjage mačiau daugybę futbolo aikščių ir aikštelių, nors ne visos buvo idealios būklės. O krepšinio aikštelę išvydome tik vieną. Ir toje vietiniai ledus pardavinėjo. Tokioje valstybėje pabuvęs supranti, koks svarbus yra futbolas žmonėms. Net pavydas ėmė, – prisipažino buvęs rinktinės vedlys. – Kraštovaizdžio prasme Čilė yra turbūt gražiausia mano aplankyta užsienio valstybė.“
Tačiau grožėtis Andais ar drybsoti Ramiojo vandenyno pakrantėje atvykėliams iš Pabaltijo nebuvo kada.
Čilės ir Lietuvos draugiškas susitikimas 1998 metų balandžio 29-ąją Santjage ažiotažo nesukėlė – stadione susirinko mažiau nei 8 tūkst. žiūrovų. Menkesniam susidomėjimui įtakos turėjo ir tai, kad šeimininkai žaidė ne stipriausia sudėtimi, be garsiojo puolėjų dueto Ivano Zamorano ir Marcelo Salaso.
Tačiau ČIlės futbolininkai dominavo visas rungtynes, nors Lietuvos komandą įveikė kukliu rezultatu 1:0 po įvarčio jau per teisėjo pridėtą laiką. Pasižymėjo Claudio Nunezas, priklausęs Meksikos klubui „Tigres UANL“. Velnio pravardę turėjęs C. Nunezas tuo metu rinktinėje atliko svarbų vaidmenį, bet treneris Nelsonas Acosta į pasaulio pirmenybes Prancūzijoje jo taip ir nepakvietė.
„Čiliečiai greiti ir judrūs, techniški, todėl turėjo iniciatyvą. O rungtynės mums baigėsi apmaudžiai, iš dalies – dėl neatidumo, – vertino K. Latoža. – Tiksint paskutinėms sekundėms jie kėlė kampinį, prie mūsų vartų kilo sumaištis, kažkas nespėjo išmušti kamuolio ir gavome įvartį. Tik nunešėme kamuolį iki aikštės vidurio ir teisėjas paskelbė dvikovos pabaigą. Labai gaila taip pralaimėti, tačiau neatrodėme prastai žaisdami prieš vieną pajėgiausių Pietų Amerikos rinktinių.“
„Laikėmės gerai ir kovojome. Bet praleidome lemiamą įvartį pačioje pabaigoje“, – pridūrė N. Miknevičius.
Prieš 22 metus Lietuvos rinktinės nariai Čilėje susitiko ir su tautiečių bendruomenės atstovais, o taip pat galėjo įvertinti ir „aplinkfutbolinius“ veiksnius.
Itin svarbiu Čilės istorijos įvykiu laikomas 1973-iųjų perversmas, kai neapsikentusi šalies prezidento Salvadoro Allende valdymo, opozicija su ginkluotosiomis pajėgomis ir policija įvykdė karinį perversmą. Po perversmo šalies vadovu tapo kariuomenės vadas Augusto Pinochetas.
Pats A. Pinochetas vertintas nevienareikšmiškai. Vieni jį laikė nuožmiu diktatoriumi, kiti vadino išvaduotoju iš priespaudos.
„Tos išvykos metu neišvengėme ir šios temos. Ypač susitikime su išeiviais iš Lietuvos. Vieni smerkė A. Pinochetą dėl represijų ir žudymų, kiti vertino jo ekonominius sprendimus ir tikino, kad jei ne jis, Čilė ilgam būtų virtusi diktatoriška socialistine Kuba“, – pasakojo N. Miknevičius.
Lietuvių delegacija vaikštinėjo šalia 1973-iųjų perversmo simboliu tapusių „La Moneda“ prezidento rūmų.
O dar daugiau paslapčių slėpė Santjago Nacionalinis stadionas, kuriame ir žaidė Čilės bei Lietuvos futbolininkai. Perversmo metu šis stadionas buvo paverstas laikina sulaikymo ir įkalinimo įstaiga prieš naująją šalies valdžią kovojusiems disidentams. Arenoje buvo laikomi tūkstančiai politinių kalinių, kai kurie žiauriai kankinti ir sušaudyti.
„Keistas jausmas tame stadione apėmė... Apie perversmą ir jo padarinius žinojome daug istorijų, galbūt ne itin linksmų. Tai svarbūs istoriniai įvykiai. Buvo įdomu prisiliesti prie to, nors ir žaidėme eilines draugiškas rungtynes“, – išvyką reziumavo K. Latoža.
Draugiškos rungtynės
Čilė – Lietuva 1:0 (0:0)
Santjagas, 7,7 tūkst. žiūrovų. Teisėjas – D. B. Rotunno (Urugvajus). Įvartis – C. Nunezas (90).
Čilė: M. Ramirezas, P. Galdamezas (46' J. Gomezas), M. Ramirezas, J. Margasas, M. Arosas, C. Acuna, N. Parraguezas (46' F. Cornejo), E. Valencia (70' J. Carreno), F. Estay, H. Tapia (46' C. Nunezas), R. Barrera (70' R. Moya).
Lietuva: G. Staučė, T. Žiukas, A. Skerla, D. Gleveckas, V. Buzmakovas, N. Miknevičius (52' D. Žutautas), Ž. Grudzinskas, I. Kirilovas (72' I. Morinas), I. Stumbrys (63' I. Steško), R. Žvingilas (63' V. Karvelis), E. Jankauskas.
