Pasaulyje yra ne tiek jau daug komandų, kurios po savęs paliko atskirą žodį, apibūdinantį jų žaidimo stilių. Pavyzdžiui itališkas „catenaccio“ arba olandiškas „totalinis futbolas“ mums asocijuojasi su tam tikra epocha ir to meto revoliuciniu futbolo stiliumi. Vėliau atsirado Barselonos „tiki-taka“, o štai Mourinho panaudotas „autobusas“ gali pretenduoti nebent į smagų žodį, kadangi pats „stilius“ buvo išrastas gerokai ankščiau ir tikriausiai egzistuoja dar nuo to laiko, kai aikštėje susidurdavo ryškūs favoritai ir ryškūs autsaideriai.
Turbūt ne kartą girdėjote, o gal ir patys naudojote apibūdinimą „anti-futbolas“. Sąvoka kildinama iš Argentinos klubo „Estudiantes“, o ryškiausias tokio futbolo pavyzdys įvyko 1969 metais.
Tais metais dėl tarpkontinentinės taurės kovojo „Milan“ ir La Platos (Argentina) „Estudiantes“. Finalas vykdavo iš dviejų rungtynių. Italijoje užtikrintai rezultatu 3-0 laimėjo šeimininkai, o atsakomosios rungtynės Buenos Airėse įėjo į istoriją. Jos sukėlė ne tik politinės audras, bet ir kainavo žaidėjams tiek sveikatą, tiek laisvę.
Likus kelioms valandoms iki finalo „Estudiantes“ treneris Osvaldas Zubeldia davė interviu, kurio metu papasakojo, ką ketina pasakyti žaidėjams. „Manau, kad turime 20 proc. tikimybę laimėti reikiamu skirtumu, bet tai įgyvendinti „pametus galvas“ bus labai sunku. Tad svarbu išlikti ramiems, žaisti savo žaidimą ir neprisirinkti raudonų kortelių. Reikia žaisti gerai, eiti su noru laimėti, bet neprarasti savitvardos“ – dabar kiek ironiškai skambančius žodžiu ištarė strategas. Visgi komanda buvo pagarsėjusi savo grubumu ir „anti-futbolu“, todėl buvo naivu tikėtis žaidėjų ramybės. Juano Ramóno Veróno – mums visiems žinomo Argentinos žaidėjo tėvo – teigimu, visi komandos nariai buvo supažindinti su varžovo įpročiais, silpnybėmis ir net asmeninio gyvenimo detalėmis tam, kad būtų galima juos maksimaliai paveikti.
Grubios atakos į Milano žaidėjus prasidėjo nuo pirmųjų minučių. Tai, ką rungtynių metu darė „Estudiantes“ , buvo nesuvokiama. Atviri smūgiai į veidą per kiekvieną kampinį, nuolatiniai spjaudymai ir ypatingai pavojingi „patkatai“ kelių aukštyje vyko visas rungtynes. Rungtynes 2-1 laimėjo „Estudiantes“, tačiau galutinei pergalei to nepakako. Po rungtynių Argentinos, t.y. šeimininkų (!), policija tris „Estudiantes“ žaidėjus uždarė į belangę 30 dienų terminui. Po to vienas žaidėjas buvo diskvalifikuotas iki gyvos galvos, kitas – penkeriems metams.
„Anti-futbolas“ ilgam užtraukė grubių žaidėjų reputacija ne tik „Estudiantes“ bet ir visam Argentinos futbolui. Pavyzdžiui 1990 metų Argentinos rinktinė su Diego Maradona pasiekė pasaulio čempionato finalą, tačiau iki šiol vaidinama blausiausia istorijoje finalo komanda. „Anti-futbolas“ tame pasaulio čempionate liko Argentinos vizitinė kortelė. 21 geltona ir 3 raudonos kortelės turnyro metu kalba pačios už save. Palyginimui antroje vietoje pagal grubumą atsidūrę austrai surinko atitinkamai 10 ir 1 kortelę.
Beje grįžtant į garsiąsias rungtynes, verta paminėti, jog apdaužyti, traumuoti ir sulaužytomis nosimis Milano žaidėjai rūbinėje gavo dar vieną siurprizą. Milano žaidėjas Nestoras Combinas, kuris žaidė už Prancūzijos nacionalinę rinktinę, pasirodo buvo gimęs Argentinoje, todėl buvo suimtas kaip neatlikęs privalomos karinės tarnybos. Nors jis tarnavo Prancūzijoje ir toks suėmimas prieštaravo tarptautinei teisei, tuo metu jis buvo tiesiog išvestas ir įsodintas į pareigūnų automobilį. Teko įsikišti Argentinos prezidentui ir žaidėjas pagaliau buvo paleistas. Beje prezidentas rungtynes stebėjo gyvai ir pasisakė apie gėdingą sportinės etikos pažeidimą.
Po šio skandalo Europos klubai ėmė boikotuoti tarpkontinentinės taurės rungtynes ir galiausiai turnyras prarado savo prestižą.
