„Lietuvos futbolas ir rinktinė rausia dugną“, – kartoja vis daugiau žmonių. Sunku ginčytis. Dabar galima prisiminti, kad panašioje šiknoje buvome prieš 19-20 metų, bet tą krizę įveikėme greitai.
1998 metų pasaulio čempionato atrankos turnyre rinktinė buvo arti „play off“ etapo, tik tašku nusileidusi Airijai ir grupėje likusi trečia. Kritimas žemyn prasidėjo 2000 metų Europos čempionato atrankoje. Lygiosios su Farerų Salomis, pralaimėjimas Estijai – jau tuomet virš Kęstučio Latožos treniruotos rinktinės kaupėsi tamsūs debesys. Net ir tokioje siaubingoje situacijoje Lietuva savo atrankos grupėje galėjo užimti 3-ią vietą – reikėjo nepralaimėti paskutinių atrankos rungtynių Škotijoje. Tačiau prieš jas K. Latoža buvo atleistas, o laikinuoju rinktinės treneriu paskirtas Robertas Tautkus. K. Latoža iki šiol turi savo atleidimo versiją: „Jie (LFF – aut.) pagalvojo, kad tas durnius užims 3 vietą, o po to premijas mokėk, tai ir atleido.“
Kęstučio žodžiai nebuvo iš piršto laužti – abejotinos reputacijos LFF prezidentas Vytautas Dirmeikis už trečią vietą rinktinei buvo pažadėjęs tais laikais solidžią 125 tūkst. litų premiją.
R. Tautkaus diriguojama Lietuva Glazge pralaimėjo 0:3 ir federacijai premijų mokėti neteko.
2002 metų pasaulio čempionato atrankos turnyre žemyn varėme laisvuoju kritimu. V. Dirmeikio federacijoje 2000-aisiais nebebuvo, bet jį pavadavo buvęs kolega Vytautas Zimnickas.
Tas pats, kuris dabar vadovauja Nacionalinei laboratorijai ir kuris bando prisidėti prie koronaviruso pandemijos suvaldymo. V. Zimnicko pasisakymai žiniasklaidoje dabar kartais sėja abejones dėl jo kompetencijos.
Tą 2000-ųjų rudenį Lietuvos komandos laukė rungtynės su Rumunija, Gruzija ir Vengrija. V. Zimnickas ir kompanija merdinčiai rinktinei, kurią treniravo Stasys Stankus (ir čia ne pokštas) iškėlė tikslą surinkti 7 taškus. Septynis!
Rumunijoje S. Stankus parodė, kaip nereikia žaisti futbolo. Visas rungtynes savoje aikštės pusėje praleidusi Lietuvos rinktinė pralaimėjo tuomet garbingu laikytu rezultatu 0:1. Rumunai įmušė tik 89 minutę.
2000-ųjų spalį Kaune Lietuvos rinktinė nuo Gruzijos „atsirovė“ 0:4.
„Palaikykit mano alų“, – pasakė Julius Kvedaras ir atleidęs S. Stankų, pats stojo prie rinktinės vairo.
J. Kvedaras prastai įsimindavo futbolininkų pavardes ir žaidėjus mėgdavo skirstyti pagal kilmę (tas, kur rusiška pavarde), poziciją (tas, šeštas numeris) ar finansinę padėtį (tas, kur su balta „Audi“ važinėja).
Bet gaisro gesinti J. Kvedaras stojo nesėkmingai – Kaune Vengrijai pralaimėta 1:6, o sirgaliai šaukė iš pykčio.
„Aš žaidėjams aiškinau vieną, o jie aikštėje darė visai kitą“, – savo akimis negalėjo patikėti J. Kvedaras.
„Šis atrankos ciklas jau palaidotas ir reikia galvoti apie ateitį“, – pridūrė V. Zimnickas. Kažkur girdėta?
Po šio cirko buvo kitas cirkas - nauji LFF prezidento rinkimai. V. Zimnicką pranoko V. Romanovo statytinis L. Varanavičius. J. Kvedaras pasislinko į generalinio sekretoriaus poziciją.
„Atsinaujinusi“ LFF padarė gerą sprendimą, į rinktinės trenerio poziciją sugrąžindama Benjaminą Zelkevičių. Visų futbolininkų gerbtas Benjaminas greitai rado kalbą su rinktinės senbuviais. 2001-ųjų kovą rinktinė Budapešte su Vengrija sužaidė 1:1. Po to skaudžiai pralaimėjo Italijoje (0:4), bet niekas į tai nekreipė dėmesio – visi palaikė Beną.
Birželį lietuviai iki paskutiniųjų kovėsi su Rumunija (1:2), o rugsėjį atėmė taškų iš Italijos (0:0).
„Po rungtynių žaidėjams pasakiau, kad juos myliu. Jie vyriškai kovėsi ir įrodė, kad futbolas Lietuvoje gyvas“, – 2001 metų rugsėjį pasidžiaugė B. Zelkevičius.
Ar gyvas ir dabar?
