Birželio 11 dieną Romos Stadio Olimpico arenoje rungtynėmis tarp Italijos ir Turkijos nacionalinių rinktinių prasidės šešioliktas UEFA Europos futbolo čempionatas.
UEFA Europos futbolo čempionato įprastai vadinamo EURO – 2020 finalinis turnyras pirmą ir, ko gero, paskutinį sykį vyksiantis vienuolikoje skirtingų Europos miestų, dėl pandemijos negandų perkeltas į 2021 metus, pagaliau startuos. Kol laukiame, galima prisiminti kaip prasidėjo jau septintą gyvavimo dešimtmetį skaičiuojanti Europos futbolo čempionatų istorija.
Įdomu tai, kad Europos futbolo čempionatai pradėti rengti vėliausiai iš visų kontinentinių futbolo turnyrų ir trisdešimt metų vėliau nei įvyko pirmasis pasaulio futbolo čempionatas. Tiesa, dar 1927 metų FIFA kongrese, kuriame buvo svarstomas pasirengimas pirmajam pasaulio futbolo čempionatui Urugvajuje, Prancūzijos Futbolo Federacijos (FFF) generalinis sekretorius Henri Delaunay pasiūlė FIFA rengti Europos žemyno futbolo čempionatą, bet tada ši idėja nesulaukė pritarimo. FIFA tiek finansine, tiek geografine prasme žymiai patrauklesnis atrodė pasaulio čempionatas, Pietų Amerikos futbolo federacijoms buvo visai nesvarbūs Europos reikalai, o be to senajame kontinente net nebuvo futbolo federacijų asociacijos. 1939 metų rudenį Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir futbolo reikalai nebebuvo labai svarbūs.
1954 metų birželio 15 dieną Šveicarijos mieste Bazelyje buvo įkurta UEFA. Henri Delaunay, tapęs organizacijos generaliniu sekretoriumi, vėl grįžo prie minties apie Europos nacijų futbolo turnyrą. Deja H. Delaunay 1955 metais mirė, bet tais pačiais metais jo sūnus Pierre tapo Europos Nacijų Taurės organizacinio komiteto sekretoriumi ir įgyvendino tėvo svajonę.
Pagerbiant H. Delaunay pagrindinis turnyro prizas pavadintas Henry Delaunay Taure, o pats turnyras tapo antromis pagal svarbą ir populiarumą futbolo rungtynėmis pasaulyje po FIFA pasaulio futbolo čempionato.
Šalys, norėjusios varžytis dėl naujai įsteigto prizo, turėjo sumokėti po 200 Šveicarijos frankų starto mokestį. Keturios britų salyno rinktinės ( Anglija, Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija ) atsisakė pakvietimo, nors Airija žaidė kvalifikacijoje. Ignoravo pirmąjį turnyrą ir tokie futbolo grandai kaip Italija, VFR, Nyderlandai. Formali atsisakymo dalyvauti turnyre priežastis – rūpestis futbolininkų sveikata, nenoras nuvarginti žaidėjus. Iš tikro buvo prisibijoma, kad naujasis turnyras konkuruos su nacionaliniais čempionatais, mažins jų patrauklumą ir finansines įplaukas. Be to ir pats Europos Nacijų Taurės turnyras atrodė kažkoks neaiškus, neilgaamžis ir neprestižinis.
Kurį laiką buvo panašu, kad pesimistiškiausieji įtarimai pasitvirtins - UEFA nepavyks surinkti 16 dalyvių
Ir surengti net pilnavertiško aštuntfinalio, bet paraiškas padavė 17 šalių rinktinės ir kvalifikacinėse rungtynėse 1959 metų balandžio 5 dieną Dubline ir gegužės 10 dieną Bratislavoje Čekoslovakija nugalėjo Airiją ( 0:2 ir 4:0 ) ir pateko į pagrindinį turnyro etapą, kur burtų keliu buvo suformuotos aštuntfinalio poros.
Buvo varžomasi iškritimo sistema, sužaidžiant vienas rungtynes savo, vienas – varžovų aikštėje. Dvejose rungtynėse geresnį rezultatą pasiekusi rinktinė keliaudavo į kitą etapą, pralaimėjusi šalis iškrisdavo iš rungtynių.
Paradoksas, bet pirmosios naujojo Europos Nacijų Taurės turnyro ( 1968 metais pervadinto Europos futbolo čempionatu ) aštuntfinalio rungtynės buvo sužaistos anksčiau nei kvalifikaciniai mačai. Įvyko tai 1958 metų rugsėjo 28 dieną Maskvos Lužnikų stadione, kur Tarybų Sąjungos rinktinė susitiko su Vengrija. Jau ketvirtą rungtynių minutę šeimininkų krašto puolėjas Anatolijus Iljinas ( Maskvos „Spartak“ ) pelnė įvartį, kuris tapo istoriniu pirmuoju naujų varžybų įvarčiu. Maskvoje Tarybų Sąjunga nugalėjo vengrus 3:1, o atsakomosiose rungtynėse Budapešte – 1:0.
Toks rungtynių tvarkaraščio liberalumas buvo galimas todėl, kad UEFA Vykdomasis komitetas nenustatydavo rungtynių datų, o tik burtų keliu suskirstydavo rinktines į poras. Toliau jau tegu šalys tarpusavyje sprendžia kur ir kada žaisti. Svarbu, kad tik spėtu iki finalinio turnyro.
Paaiškėjus ketvirtfinalio dalyviams, burtai lėmė, kad vienoje poroje turėjo susitikti Ispanijos ir Tarybų Sąjungos rinktinės, bet tuometis Ispanijos diktatorius kaudilijas Francisco Franco uždraudė savo šalies futbolininkams žaisti su „ideologiniais priešais“ ir vykti į „bolševikinę“ Maskvą. Ispanijai buvo užskaitytas pralaimėjimas ir į rungtynių pusfinalį pateko Tarybų Sąjungos rinktinė kartu su Jugoslavija, Čekoslovakija ir Prancūzija.
Rungtynių reglamentas numatė, kad finalinis turnyras turi būti žaidžiamas vienoje iš keturių šalių, kurių rinktinės tęsė kovą, bet UEFA netroško, kad tai vyktų už „geležinės uždangos“ Rytų bloko šalyse. Kadangi Nacijų Taurės turnyras didžia dalimi atsirado prancūzų Henry ir Pierre Delaunay dėka, UEFA nutarė išreikšti pagarbą iniciatoriams ir pirmąjį finalinį turnyrą 1960 metų liepos 6 – 10 dienomis surengti Prancūzijoje. Vienas pusfinalis ir finalas bus žaidžiamas Paryžiaus Parc des Princes stadione, kitas pusfinalis ir rungtynės dėl trečios vietos – Marselio Stade Velodrome. Kaip ir viskas tapo comme il faut.
Pirmame pusfinalyje Paryžiuje Jugoslavija dramatiškoje kovoje 5:4 (!) įveikė favorite laikytą Prancūziją. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad prieš pusfinalį šeimininkų rinktinė dėl traumų prarado tris komandos lyderius – Just Fontaine, Raimond Kopa ir Roger Piantoni. Iki šiol šis pusfinalis - pačios rezultatyviausios EURO finalinių turnyrų rungtynės. Finale jugoslavai susitiko su Tarybų Sąjunga, kitame pusfinalyje 3:0 įveikusia čeko slovakus.
Finalas Paryžiuje buvo surengtas 1960 metų liepos 10 dieną. Kadangi finale nežaidė demoralizuota Prancūzijos rinktinė, išvakarėse 0:2 pralaimėjusi Čekoslovakijai ir rungtynes dėl trečios vietos, susirinko vos 17 966 žiūrovai. Palyginimui – į 1964 metų Europos Nacijų Taurės finalą Madride suplaukė 120 000 aistruolių minia.
Jugoslavai, 1956 metais pralaimėję Tarybų Sąjungai Melburno olimpinio futbolo turnyro finalą, turėjo savų sąskaitų su varžovais, todėl nuo pirmų minučių ėmė spausti oponentus, bet stebuklus rodė vienas geriausių visų laikų vartininkų Lev Jašin ( Maskvos „Dinamo“ ). Vis dėlto prieš rungtynių pertrauką puolėjas Milan Galič iš Belgrado „Partizan“ klubo išvedė Jugoslavijos rinktinę į priekį, bet antrame kėlinyje Slava Metreveli ( Tbilisio „Dinamo“ ) išlygino rezultatą. Buvo žaidžiamas pratęsimas. Kai jau daug kam atrodė, kad finalą teks peržaisti kitą dieną ( tada nebuvo praktikuojamos 11 metrų baudinių serijos nugalėtojui išaiškinti ), 113 – ąją rungtynių minutę galvos smūgiu įvartį pelnė Viktor Ponedelnik ( Rostovo prie Dono SKA ) ir Tarybų Sąjungos rinktinė tapo Europos futbolo čempione.
Beje, V. Ponedelnik pavardė, išvertus iš rusų kalbos, būtų Pirmadienis. Rungtynių pratęsimas vyko, kai dėl laiko skirtumo su Paryžiumi Maskvoje jau buvo prasidėjęs pirmadienis. Futbolininkas juokavo, kad jo pavardė ir įmuštas įvartis – tikras lobis antraštes kuriantiems žurnalistams. Viktor Ponedelnik mirė 2020 metų gruodžio 5 dieną. Jis buvo paskutinis anapilin iškeliavęs 1960 metų Europos futbolo čempionas.
Tarybų Sąjungos futbolo rinktinė, vadovaujama trenerio Gavril Kačalin, laimėjo Henri Delaunay taurę. Už pergalę UEFA kiekvienam komandos futbolininkui išmokėjo po 200 JAV dolerių ir surengė priėmimą Eifelio bokšte. Liudininkai teigia, kad priėmime dalyvavęs legendinis Madrido „Realo“ prezidentas Santiago Bernabeu vos ne pusei rinktinės žaidėjų siūlė kontraktus „Realo“ klube, bet tai, kaip sakoma, jau visai kita istorija.
