Kai kalbame apie Ispanijos futbolą, įspūdingiausią, aršiausią dvikovą įsivaizduojame tarp „Barcelona“ ir „Real Madrid“ komandų. Daugybę metų tai buvo laikoma Ispanijos ir Katalonijos nepriklausomybės kova, kurią lydėdavo ir geriausių futbolininkų pasirodymas ginant klubo vertybes. Tačiau laikai keičiasi, globalėjant pasauliui, globalėja ir futbolas, todėl šių dienų „El Clasico“ tampa paprasčiausiai „Visų žvaigždžių rungtynėmis“, kur atvykę užsienio sirgaliai vienu ypu gali nuotraukose (ir atmintyje) įamžinti garsiausius futbolininkus iš dviejų Top 10 pasaulyje populiariausių komandų.
Todėl keliaujame į Ispanijos pietus, į Seviliją, kur tradicijos yra neginčijama vertybė tiek kasdienybėje, tiek futbole.
Sevilijos miestas garsėja įspūdinga architektūra, kuri puošia visą miestą, o klaidžioti gatvelėmis yra taip pat smagu kaip ir Vilniaus senamiestyje. Gyvenimo tempas čia pietietiškas, kai kurių dar mėgstamas įvardinti kaip „tinginių“. Norint pasakyti įmantriau - tai lėto gyvenimo būdas, kur vyrauja gyvo bendravimo ir neskubėjimo kultūra. Savaitgalio vėlyvą rytą lauko terasos užsipildo vietiniais, pro kuriuos karts nuo karto praskuba koks turistas su „Starbucks“ kavos puodeliu rankoje. (Ispanijoje kava išsinešimui nėra populiaru, čia ja mėgaujamasi labiau dėl pabendravimo nei dėl prabudimo).
Derbio diena prasideda ramiai. Sunku suprasti ar gatvės šurmuliuoja dėl vakare įvykstančio derbio, ar dėl sekmadienį prasidedančios Semana Santa - Didžiosios savaitės, per kurią uždaromos mokyklos, žmonės turi atostogas ir mieste visą savaitę vyksta nesibaigiančios religinės procesijos bei šventimas.
Tačiau vakare patraukus į stadioną, supranti, jog iki Semana Santa pradžios, El Gran Derbi Sevilijos gyventojams yra svarbiausias įvykis. Link Ramon Sanchez-Pizjuan stadiono, kuris yra tiesiog prekybos centro apsuptyje, miesto centrinėje dalyje (čia galime nostalgiškai prisiminti Žalgirio stadioną) pradeda traukti raudonai-balta minia. Iki rungtynių pradžios likus 2 valandoms, fanai spiečiasi gatvėje šalia stadiono, laukdami pajudančio „Sevilla“ autobuso. Atmosfera kaista su vis garsėjančiomis skanduotėmis ir raudonų dūmų debesimis, kol galiausiai komandos autobusui pajudėjus link stadiono vartų, „Sevilla“ sirgaliai, toliau traukdami palaikymo dainas, išsiplečia per aplinkines gatves ir gatveles ir pradeda apšilinėti prieš derbį.
Apšilinėjimas gatvėse yra kaip atskiras kėlinys prieš įvykstančią 90 minučių nesutaikomų varžovų kovą aikštėje. Nepagražinsime pasakydami, jog gėrimai čia liejasi laisvai, ypač populiarusis Tinto de Verano - Andalūzijoje populiarus gėrimas, primenantis sangria, kurio sudėtis itin paprasta - pigus raudonas vynas ir bet koks gazuotas gėrimas. Gan netikėta, jog besilinksminančių „Sevilla“ sirgalių amžius yra jaunas - daugiausia tai paaugliai ir iki 30 metų „Sevilla“ atributika pasipuošę fanai. Jei veiksmas vyktų ne šalia stadiono, būtų galima pamanyti, jog tai eilinė šeštadienio fiesta gatvėje, tačiau nesibaigiančios dainos apie „Sevilla“ ir neapykantą „Real Betis komandai vis tik išduoda, kad laukia neeilinis renginys.
„Real Betis“ sirgalių aplink nerasite - nors ir iš to pačio miesto, tačiau išvykos komanda pagal La Liga nuostatus turi vos 700 vietų stadione ir užima mažą tribūną stadiono viršuje.
Ramon Sanchez-Pizjuan stadionas po truputi užsipildo raudona ir balta spalva, sublyksi šviesų efektai ir prasideda El Gran Derbi. Biris Norte („Sevilla“ ultros) paruošia TIFO su Semana Santa tematika - vaizduojama moteris su „Mantilla“ (tradicinis juodas šydas, nešiojamas per Semana Santa iškilmes) bei užrašas „Sevilla yra aistra“. O tuomet ateina įspūdingiausia akimirka, kai sustoja pasaulis.
Visas Sanchez-Pizjuan stadionas, iškėlę „Sevilla“ šalikus, unisonu pradeda traukti „Sevilla“ himną. 43 000 balsų iš visos širdies tardami „Sevilla“ vardą priverčia kūnu bėgioti šiurpulius, nes tuo momentu aiškiau nei bet kada galima suprasti, kodėl Sevilijos žmonėms aistra yra gyvenimo dalis, o derbis - svarbiausias renginys, perteikiantis visą autentišką Ispanijos futbolo kultūrą.
Šeštadienį „Sevilla“ - „Real Betis“ žaidimas nenuvylė ir pačiu futbolu, kuris buvo dinamiškas ir emocionalus. 5 įvarčiai, 90 minučių nenutylantis stadionas, kurtinantis švilpimas kai kamuolį kontroliuoja „Real Betis“ ir dar labiau kurtinantis šventimo džiaugsmas po „Sevilla“ įvarčių. 16-ąją minutę stadionas, kaip ir kaskart, pagerbė Antonio Puerta atminimą.
Futbolo drama baigėsi 3:2 „Sevilla“ naudai ir po teisėjo finalinio švilpuko „Sevilla“ futbolininkai kartu su sirgaliais šventė taip, lyg būtų laimėta lyga. Tokios rungtynės jiems panašiai ir reiškia, juk stadionas bus paliktas aukštai iškelta galva, nes „Sevilla“ galės vadintis geriausia miesto komanda.
Po rungtynių į miestą sugrįžta triukšmas ir „Sevilla“ sirgalių džiaugsmingas šventimas, o sekmadienio ryte, visi Sevilijos gyventojai iš palaikomos komandos marškinėlių persirengę į puošniausius rūbus, kartu į gatves išeina švęsti prasidėjusios Semana Santa.
Pasakojimo pradžioje užsiminėme, jog Ispanijos pietuose vis dar labai svarbus lėtas gyvenimo tempas ir tradicijų tęstinumas. Ko galime pasimokyti ir mes, šiuo atveju iš Sevilijos andalūzų?
Iš dalies galime sakyti, jog savo miesto komandos palaikymo stadione įprotis yra lėto gyvenimo būdo dalis. Lietuvoje, ypač Vilniuje, žmonės linkę neiti į stadioną ne dėl to, jog jame būtų žaidžiama A lyga, bet todėl, kad yra pasirinkimas iš kitų veiklų įvairovės, o tuo pačiu nuolat jaučiama laiko stoka. Skubant viską suspėti, futbolas stadione paliekamas paskutiniu pasirinkimu prioritetų sąraše. Čia, Sevilijoje, futbolas stadione yra pasirinkimas Nr.1, savaitės įvykis, kurio nedera praleisti. Futbolas apjungia galimybę tuo pačiu metu susitikti su draugais, pasilinksminti ir žinoma, stebėti savo komandos rungtynes gyvai. Kaip sakoma „3in1“. Toks įprotis formuojamas iš kartos į kartą, yra kaip neginčijama tradicija. Tokia, kokios yra ir Semana Santa iškilmės, perpildytos keisčiausių religinių papročių, kuriuos atliekant net mažiausi šeimos nariai jaučia garbę ir pareigą.
