Normaliame pasaulyje nuo penktadienio mes jau turėjome mėgautis EURO 2020 kovomis. Tačiau žmogus planuoja, o COVID-19 viską griauna.
Didžiosios futbolo šventės teks palaukti metus. Iš įvykusių penkiolikos Europos futbolo čempionatų bent du baigėsi sensacingai, kai triumfavo Graikija (2004 m.) ir Danija (1992 m.).
Visgi labiausiai neįtikėtinas atrodo danų triumfas EURO 1992 turnyre kaimyninėje Švedijoje. Danų apskritai neturėjo būti tame čempionate, nes jie atrankos varžybose į priekį praleido jugoslavus. Situacija pasikeitė po to, kai Jugoslavija pradėjo Balkanų karus ir sulaukė tarptautinių sankcijų. Tarp jų – ir UEFA diskvalifikacijos.
Iš EURO 1992 pašalinus Jugoslaviją, į jos vietą pakviesta būtent Danijos rinktinė. UEFA tokį sprendimą paskelbė likus DEŠIMČIAI DIENŲ iki čempionato pradžios!
Dauguma danų futbolininkų mėgavosi atostogomis po sezono. Treneris Richardas Molleris Nielsenas paskubomis juos surankiojo iš paplūdimių ir kitų poilsio vietų, tiesa, kvietimo atsisakė garsusis Michaelis Laudrupas. Danai Kopenhagoje sužaidė vieninteles draugiškas rungtynes su NVS (1:1) ir be didesnių lūkesčių išvyko į pirmenybes Švedijoje, kur tuo metu kovojo 8 rinktinės.
Turnyrą danai pradėjo lygiosiomis 0:0 su Anglija, po to 0:1 pralaimėjo Švedijai. Prieš trečiąsias grupės rungtynes su viso turnyro favorite Prancūzija niekas stebuklų nesitikėjo. Tačiau kaip tik tuomet „Raudonasis dinamitas“ sprogo ir netikėtai įveikė prancūzus 2:1.
Pusfinalyje R. M. Nielseno komanda po 11 m baudinių serijos (2:2 ir 5:4) eliminavo čempionų titulą gynusius olandus.
Patekę į finalą, danai atgal nesižvalgė. Stokholme jie 2:0 nugalėjo Vokietiją ir sensacingai tapo Europos čempionais.
Viena iš pagrindinių danų stiprybių buvo laikoma puikus, draugiškas vidinis mikroklimatas. Dauguma tos rinktinės narių tuo metu ar anksčiau drauge buvo žaidę Kopenhagos „Brondby“ klube. Nuostabi komandinė dvasia ir išskirtinis kovingumas stūmė juos link istorinių aukštumų.
Po daugelio metų kultinis vartininkas Peteris Schmeichelis viename interviu buvo paprašytas prisiminti jį užplūdusias emocijas laimėjus Europos čempionatą.
„Nebuvo jokių emocijų, viduje buvo kažkokia tuštuma. Mes nesuvokėme, kas vyksta. Nemažai laiko praėjo, kol supratome šios pergalės svarbą. Suvokimas atsirado per šventinį pagerbimą Kopenhagoje. Tada pasakiau sau: Jėzau Kristau, tai ne sapnas – mes tai padarėme!“, – atviravo vartininkas.
„Mes tapome Danijos futbolo pionieriais, nes pakeitėme šalies futbolininkų mentalitetą. Iki tol nebuvome nieko laimėję, bet po EURO 1992 pradėjome keisti požiūrį. Mes ėmėme kelti tikslą laimėti rungtynes, o ne tik jose dalyvauti“, – pridūrė „Manchester United“ žaidęs P. Schmeichelis.
Finalo rungtynėse antrą įvartį pelnęs Kimas Vilfortas 1992-ųjų vasarą išgyveno sunkią asmeninę šeimos dramą. Leukemija sirgusios jo septynmetės dukros Line sveikatos būklė ėmė blogėti ir ji atsidūrė ligoninėje.
K. Vilfortas išvyko į Švediją, bet grįžo po pirmų dviejų rungtynių, kai mergaitės būklė pablogėjo. Jis praleido rungtynes su prancūzais, bet šeima įkalbėjo jį vykti į pusfinalio rungtynes su olandais. Po šios pergalės K. Vilfortas vėl sugrįžo pas savo dukrą ir ketino visą laiką būti su ja. Tačiau pati mergaitė įkalbinėjo tėvą važiuoti ir žaisti finale, tam pritarė ir kiti šeimos nariai.
Kai Danijos futbolininkai laimėjo finalą ir šėlo iš džiaugsmo, K. Vilforto mintys buvo kitur. Deja, po kelių dienų Line Vilfort mirė.
Pats K. Vilfortas interviu BBC prisimindamas EURO 1992 turnyrą, sakė: „Sulaukus naujienos, kad esame kviečiami į Europos čempionatą, dvejonių nekilo. Mes buvome atsipalaidavę, niekas neturėjo didelių lūkesčių. Net jei būtume pralaimėję visas rungtynes 0:5 – niekam tai nerūpėtų. Dėl to nesijaudinome. Tačiau mus lydėjo sėkmė. Prie to prisidėjo komandinė dvasia, kuri buvo aukščiausiame lygyje. Mes neturėjome geriausių žaidėjų, bet turėjome geriausią komandą.“
foto: uefa.com
