Brazilas Carlos Henrique Raposo, kuris geriau žinomas kaip Carlos Kaiser (pats save taip vadino,) per 20 metų trukusią profesionalo puolėjo karjerą nepelnė įvarčių (keli šaltiniai rašo, kad vienas visgi buvo įridentas). Kaip jam pavyko taip ilgai išlikti įvairiose komandose? Atsisėskite patogiau, istorija verta dėmesio:
Renato Gaúcho, vienas geriausių savo kartos futbolininkų, apie Kaiserį atsiliepė taip: „geriausias futbolininkas, iš tų, kurie niekada nežaidė futbolo.“ Tačiau tai nesutrukdė charizmatiškai ir kontraversiškai asmenybei pasirašyti kontraktų su Brazilijos klubais Flamengo, Vasco da Gama, pradėti legionieriaus karjerą JAV ir Europoje bei į savo CV įsirašyti begalę kitų klubų. Kaiseris mokėjo bendrauti, susidraugauti su įtakingais futbolo žmonėmis, pūsti jiems miglą į akis apie savo įspūdingus gebėjimus ir fantastišką CV. Jis taip užburdavo klubų vadovus, žurnalistus ir žaidėjus, kad jie patys pamiršdavo, kuriam pirmam kilo idėja pasirašyti su juo kontraktą. Tais laikais nebuvo interneto, tad Kaiseris sukosi meistriškai. Pasaulio čempionas Bebeto sakė, kad jei jam leisdavai praverti burną, nebuvo galimybės atsispirti jo kerams.
Pirmoje treniruotėje Kaiseris tradiciškai „gaudavo“ šlaunies traumą ir išlošdavo laiko, per kurį taip įsiliedavo į klubą, kad tapdavo neformaliu lyderiu, talismanu ir geriausiu visų draugu. Turėjo šiokio tokio talento, per treniruotes sugebėdavo atsidengti, priimti kamuolį, rodyti klaidinančius judesius. Problema, kad tai darė nepavojingose zonose. Nors teoriškai buvo centro puolėjas, bet praktiškai sukiojosi apie vidurio liniją, bet ir tai užburdavo specialistus, tuomet vėl sekdavo trauma. Viena komanda net įtarė juodąją magiją ir kvietė būrėjus traumoms gydyti. O Kaiseris buvo gudrus, mokėjo pinigus dubleriams, kad jie per treniruotės darytų „patkatus“, kad jis toliau simuliuotų traumas. Mokėdavo klubo fanams, kad jie skanduotų jo vardą, kai rungtynes stebėdavo klubo vadovai. Jo močiutė reguliariai numirdavo, tad jis dėl psichologinių problemų vėl išvengdavo futbolo. Per treniruotes jis neišeidavo iš kvadrato vidurio – sakydavo, kad taip didina savo ištvermę. O papirkti žurnalistai vis rašė apie jo neišpasakytą talentą, demonstruojamą per treniruotes...
Kartą jo komanda pralaiminėjo svarbias rungtynes 2-0 ir treneris jį pašaukė nuo suolo žaisti (kad ir traumuotą). Jis galėjo išeiti į aikštę ir viskas būtų baigta. Jis galėjo atsisakyti ir viskas taip pat būtų baigta, tačiau jis sugalvojo trečia variantą: jam darant apšilimą kažkas ir varžovų sirgalių šūktelėjo, jog jis „ilgaplaukis gėjus“ ir jis įskaudintas atsisakė eiti į aikštę. Komandos draugai ir treneris buvo sukrėsti dėl fanų elgesio, o pats žaidėjas sakė žurnalistams: „Dievas atėmė iš manęs tėvus, bet likimas man dovanojo naują šeimą. Šį klubą. Bet aš jį nuvyliau. Nepergyvenkite, mano kontraktas baigiasi kitą savaitę.“ Kontraktas žinoma buvo pratęstas.
Kalbama, kad su moterimis jam sekdavosi puikiai, o restoranuose, kuriuos jis labai mėgo, visada būdavo „pametęs“ piniginę.
